Ąžuolai Smalininkuose tampa skulptūromis (1)

Šeštadienį į miesto šventę susirinkę smalininkiečiai ketvirtą kartą ąžuolo lapų vainikais papuošė skulptorius, padovanojusius miesteliui dar dešimt ąžuolo skulptūrų. Šiemet tvirtybės jie taip pat sėmėsi iš ąžuolų, nes simpoziumą rengęs Smalininkų bendruomenės centras neturėjo lėšų profesionalų honorarams.

Ne vienam smalininkiečiui sunku suprasti, kas traukia į jų mistelį profesionalius skulptorius, tačiau idėja paversti Smalininkus skulptūrų miesteliu pamažu tampa realybe. Šiemet jau žinomi, ne kartą Smalininkuose kūrę, skulptoriai pastatė dar dešimt ąžuolo skulptūrų, o iš viso jų jau yra net 34. Ekonominė krizė tik pakoregavo jų sumanymus, tačiau nė vieno neprivertė jų atsisakyti.

„Džiaugiamės, kad susirinko savanoriai ir darė tai, ką galėjo daryti tokiomis sąlygomis”, – sakė skulptorių simpoziumui vadovaujantis smalininkietis dalininkas Juozas Budzinauskas.

Ir jis, ir šio simpoziumo senbuvis, vienas iš žinomiausių Lietuvos skulptorių Vygantas Vėjas, kasmet Smalininkams sukuria po skulptūrą. Šiemet V. Vėjas prie seniūnijos „apgyvendino” grakštumo įsikūnijimą – moterį-paukštę, primenančią gulbę, o Juozas ant Nemuno skardžio „užtempė” pusmėnulio formos valtį. Pro ąžuole išpjautas septynias pėdutes, primenančias moters pėdsakus ir simbolizuojančias savaitės dienas, matyti lyg laikas srūvantis upės vanduo.

Skulptorius Marius Skužinskas, šiemet Kultūros ministerijos įvertintas valstybine stipendija nekomerciniam menui kurti, miesteliui padovanojo simbolį – širdį, jungiančią ąžuolą ir žmogų. Ant skulptūros iškaltas užrašas iš animacinio filmo apie Mauglį „Aš ir tu vieno kraujo”. Ir širdis, ir šis užrašas neleis užmiršti, kad žmogus ir medis yra tos pačios ekosistemos dalis, kad mūsų kraujo pagrindą sudaro tas pats vanduo, kuris teka medžio kamienu, o ąžuolo lapų pagaminta deguonis yra žmogaus varomoji energija.

Šiemet skulptorių simpoziume buvo ir daug naujų kūrėjų. Rankos tvirtumą išbandė menotyrininkė Rūta Ostrovskaja, kuriai iki šiol teko daugiau rašyti nei ką nors daryti. Jos sukurta ąžuolinė „Plunksna” ne tokia lengva, bet tokia pat graži kaip ir auksinė. Nepriklausoma kūrėja Goda Gustaitytė miestelio vaikams sukūrė ir prie mokyklos pastatė ąžuolinį „Robotuką”.

Pasak Smalininkų bendruomenės centro pirmininkės Vandos Stonienės, su kaupu išsipildė ir siekis sudominti skulptūra jaunimą. Pirmajame simpoziume smalininkiečiai moksleiviai Edvardas Arcimavičius ir Arnas Ašmonas tik nedrąsiai stebėjo dirbančius menininkus ir su bičiuliais kūrė kolektyvinę skulptūrą, o dabar jie jau yra tikri skulptoriai. Šiemet Arnas miestelio parką papuošė „Lošimo kauliukais”, o Edvardas ėmėsi ypač sunkaus projekto – iš kieto ąžuolo medžio supynė keturių gijų pynę. Tokią tikrovišką, tarytum būtų padirbėjusi pati motina gamta.

Dabar jau rimsta net skeptiškiausiai bendruomenės centro narių idėją pakviesti kurti profesionalius skulptorius vertinę smalininkiečiai, tikėjęsi, kad miestelis bus puošiamas natūralistinėmis, iš pirmo žvilgsnio suprantamomis skulptūromis. Pamažu žmonės pradeda suprasti menininkų simbolius, geriau pažįsta ir juos pačius. Bendruomenės centro pirmininkė V. Stonienė džiaugiasi, kad skulptūrų vertę geriausiai parodo susižavėję per miestelį keliaujančių žmonių žvilgsniai, noras žinoti viską apie čia kurti atvykstančius menininkus. Poreikis turėti gidų, galinčių apie savo miestelį keliomis kalbomis papasakoti viską, jau skatina bendruomenės centro narius kurti naują projektą, ieškoti lėšų jiems mokyti.

Vasarą Smalininkai tampa rajono kultūros sostine, o tradicinė miesto šventė pasidžiaugti tuo, kas sukurta, kasmet sukviečia šimtus žmonių. Kad aplinka keičia žmones, liudija ir prieš keletą metų į Šiaulius studijuoti išvykusio Mindaugo Laurinaičio iniciatyva šventės dieną suburti visus besidominčius poezija – skaitančius, kuriančius, dainuojančius. Jaukiai įsitaisius ant aukšto Nemuno kranto pamėgtus eilėraščius skaitė pats Mindaugas, Romutė Kalninienė, V. Stonienė, kaunietė studentė Rūta Bučinskaitė, prieš kelis dešimtmečius žmonai sukurtą eilėraštį prisiminė Romas Pažereckas. Savo kūrybos puslapius vartė Palėkiuose gyvenančios Angelė Karvelienė ir Edita Varaškevičienė.

Gražiai Mindaugo paliestos suskambo gitaros stygos ir į literatūrinį dialogą įsiterpė Indrės Kalytytės atliekamos dainos. Tyliai plaukė upė, šalimais ant kranto ilsėjosi valtis, panašiai kaip A. Karvelienės eilėraštyje – „apversta, nereikalinga, seno žvejo palikta”, – naujoji Juozo Budzinausko skulptūra. Valtis su įspaustomis žmogaus pėdomis – kaip neatskiriamas paupės gyventojų atributas. Ir tik prabirbusi motorinė valtis poetinio žodžio mėgėjus iš eilėraščių tylos sugrąžino į gyvenimo ir šventės šurmulį.

Daiva BARTKIENĖ,

Danutė KAROPČIKIENĖ