Tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris” paukštės sparnas palytėjo ir Jurbarką – gegužės 22 d. į susitikimą su skaitytojais atvyko Petro Cvirkos literatūrinės premijos laureatas Alvydas Šlepikas, o jį atlydėjo Veliuonoje gyvenanti ir kurianti rašytoja Violeta Šoblinskaitė.
Poezijos šią popietę nebuvo daug, jei nevadinsime poezija tolimų nuo kasdienės buities literatūrinių susitikimų. Violeta Šoblinskaitė, netaupanti gražiai šmaikštaus žodžio, prisistatė esanti šio renginio „apšildančioji grupė” ir sušildė susirinkusiuosius sonetais iš knygos „Obuoliai iš meilužių sodo”. „Obuoliai” buvo prieš penketą metų, dabar rašytoja prisipažino nebemokanti rašyti eilėraščių.
Alvydas Šlepikas teigė eilėraščiams neturintis laiko: „Eilėraščiams reikia daug laisvų valandų, o prozą gali pavaryti kaip arklį su vytele. Neturiu laiko, todėl dabar rašau prozą.” Baigęs aktorystės ir režisūros studijas, literatūroje A. Šlepikas debiutavo poezija, o debiutas buvo pastebėtas ir įvertintas Zigmo Gėlės literatūrine premija. Jurbarkiečiams rašytojas perskaitė porą eilėraščių – kaip gi kitaip, juk jis – poezijos festivalio dalyvis, į Jurbarką užsukęs tik pakeliui į „Poezijos pavasario” renginius Vokietijoje.
O atvyko į Jurbarką tiesiai iš filmavimo aikštelės – daug kas A. Šlepiką pažįsta iš lietuviškų televizijos serialų. Jis dirbo „Sniego skonyje”, „Neskubėk gyventi”, „Nekviestoje meilėje”, „Moterys meluoja geriau” ir kituose, dabar kuria „Moterų alėją”, kuri bus filmuojama Laisvės alėjoje Kaune.
Scenarijus serialams kuriantis rašytojas teigė vienodai rimtai dirbantis visus darbus. „Mane stebina demarkacinė linija tarp rimtojo ir nerimtojo meno. Man atrodo, kad nėra nei rimto, nei nerimto meno. Be serialų galima gyventi, bet yra daug žmonių, kurie juos žiūri, ir jie ne prastesni už tuos, kurie nežiūri”, – kalbėjo aktorius, režisierius ir rašytojas.
A. Šlepikas yra sukūręs ir du pilno metražo filmų scenarijus. Naujausias – istorinis, apie skaudų pokarį, sąlyginiu pavadinimu „Vilko vaikai”. Taip vadinami vaikai, gelbėdamiesi nuo bado atbėgę į Lietuvą iš Rytprūsių, kai juos II pasaulinio karo pabaigoje užėmė sovietų kariuomenė. Apie savo likimus „vilko vaikai” prabilo neseniai, ta skaudi tema nėra nei plačiai tyrinėta, nei gerai žinoma. A. Šlepiko į filmo scenarijų perkelta tikrais faktais grįsta istorija sudomino jurbarkiečius, nes „vilko vaikų” tema čia nėra nežinoma.
Scenarijaus autorius perskaitė keletą epizodų, kurių pagrindinė veikėja – vokietukė, kuriai geraširdžiai lietuviai davė Marytės vardą. A. Šlepikas norėtų pavadinti filmą „Mano vardas – Marytė” – fraze, kurią pirmąją mergaitė iškalė atmintinai, kaip savo gyvasties sargą.
Poetas, prozininkas, scenaristas, aktorius, režisierius – kaip save paskirstyti šitiekai talentų? „Nėra devynių amatų ir devynių talentų, yra tik vienas – kurti istorijas ir dalytis jomis su žmonėmis”, – sakė A. Šlepikas ir susitikimo pabaigoje pamalonino ta pačia novele, kuria pelnė skaitytojų simpatijas Veliuonoje, kai jam už knygą „Lietaus dievas” buvo įteikta Petro Cvirkos literatūrinė premija.
Danutė Karopčikienė
