Mėsinių galvijų auginimas – kantriausiųjų verslas (1)

Pieno ūkių savininkai guodžiasi neišgyvenantys dėl už savikainą mažesnių pieno kainų, tačiau alternatyvaus verslo – auginti mėsinius galvijus, nesiima. Nuo 2007-ųjų, kai valstybė nustojo mokėjusi subsidijas už veislinių galvijų įsigijimą, rajone neatsirado nė vieno naujo mėsos ūkio.

Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos valstybinė veislininkystės inspektorė Jurbarko rajone Antanina Tunaitienė mano, kad nederlingose panemunės žemėse, ypač Smalininkų ir Viešvilės seniūnijose, mėsinių galvijų auginimas galėtų būti labai perspektyvus verslas, tačiau ūkininkams jis, matyt, per brangus.

„2005-2007 m. valstybei mokant subsidijas už veislinius gyvulius, iš užsienio į Jurbarko rajoną buvo atvežti 87 šarolė veislės galvijai, daugiausia, net 69 – iš Prancūzijos. Tačiau ne visi ūkininkai plėtė bandas, kiti veislinius galvijus pardavė ir šio verslo atsisakė. Dabar rajone keturiuose ūkiuose turime tik 140 mėsinių grynaveislių galvijų, o Šilalės rajone yra 10 ūkių su 420 galvijų, Tauragėje 12 ūkininkų laiko 391 galviją”, – tikina A. Tunaitienė.

Pasak inspektorės, rimtai į šį verslą žiūri vos keletas ūkininkų – Vaida Matijošaitytė iš Paišlynio, Saulius Baltušis iš Seredžiaus seniūnijos. O didžiausias grynaveislių šarolė mėsinių galvijų bandas turi Smalininkų seniūnijoje ūkininkaujantys Vitalija Tertelytė ir Gedeminas Lukošius. Po grynaveislį bulių mišrūnams mėsiniams galvijams kergti laiko Raimondas Stonys iš Smalininkų, Ričardas Baliukynas iš Giedrių kaimo (Jurbarkų sen.) ir Erikas Laiconas Seredžiaus seniūnijoje.

Daugiau kaip po 200 ha dirbamos žemės ir pievų turintys V. Tertelytė ir G. Lukošius dirba kartu – tarsi kooperatyve. Nusprendę imtis šio daug investicijų reikalaujančio verslo, abiejų ūkių savininkai susitarė, kad klaipėdietė Vitalija tvarkys ūkio dokumentaciją, rengs ir rūpinsis Europos Sąjungos paramos projektais, veterinarijos gydytojos diplomą turinti Inga Lukošienė bus atsakinga už gyvulius, o ūkio šeimininkas Gedeminas gamins pašarus.

„Ilgai galvojome, kokio verslo galėtume imtis nederlingose žemėse, kur vien smėlis ir žvyras. Su vyru viską išbandėme, tačiau kad ir ką bedarėme, daugiau kaip po 1-2 t iš ha grūdų neprikuldavome. Radome vienintelę išeitį – pievose auginti gyvulius. Ekologiškai. Bet taip ūkininkaujant, gyvuliams ganyti ir pašarams paruošti reikia didelių plotų, todėl vieni nieko nepadarytume ir ūkio plėsti neturėtume galimybių”, – tikina I. Lukošienė.

Šio verslo imtis smalininkiečiai nusprendė 2006-aisiais, kai mėsinius galvijus auginti jurbarkiečius ragino iš Prancūzijos atvykęs šarolė veislinių galvijų augintojas Ernestas Hoeffelis. Atvažiavę į Jurbarke surengtą seminarą, Inga su Gedeminu išgirdo, kaip greitai auga šarolė mėsiniai buliai, kokie jie neišrankūs pašarui ir kiek nedaug priežiūros jiems reikia – ir susižavėjo šiais stambiais, nesunkiai jaukinamais gyvūnais. Pateikę paraišką valstybės subsidijoms už veislinių galvijų įsigijimą gauti, panemunės ūkininkai ilgai laukė atsakymo – valstybės remiamas verslas tuomet daugeliui atrodė perspektyvus.

Vėlų rudenį, kai iš Prancūzijos į Kazikėnus buvo atvežtos 62 neveršingos telyčios ir du 1,5 metų buliai, Lukošiai ir V. Tertelytė ėmėsi įgyvendinti iki smulkmenų sustyguotą savo verslo planą.

Bet sakoma, kad žmogus planuoja, o velnias akmenis į langus mėto. Sumokėję už galvijus po 234,6 tūkst. Lt (abiejų ūkių šeimininkams valstybė skyrė po 116,8 tūkst. Lt subsidijų), ūkininkai ilgai laukė pirmųjų veršelių. Baisiausia buvo tuomet, kai besiveršiuojančios telyčios viena po kitos krito. Per trejus metus panemunės galvijų augintojai prarado apie dvi dešimtis brangių veislinių gyvulių.

Tik šią vasarą, važinėdama po Prancūziją, veterinarijos gydytoja I. Lukošienė suprato, kodėl krito tiek daug telyčių.

„Tokių „katinų”, kokius mums savo ūkiuose išrinko prancūzai, ten niekur nematėme. Žinoma, užsieniečiai geriausių savo telyčių neparduos, nes jos ir patiems reikalingos, bet bent jau galėjo devynių kailių nuo mūsų neplėšti”, – neslėpė apmaudo Inga, įsitikinusi, kad už gyvulius Prancūzijos galvijų augintojams gerokai permokėjo. Lukošiai iki šiol negrąžino bankui gyvuliams pirkti paimtos 200 tūkst. Lt paskolos.

Tačiau dabar Inga tikina, kad jau žino, jog tik stambios šarolė veislės karvės yra geros.

„Grįžusi iš kelionės, į savo galvijus tarsi kitom akim pažvelgiau – dabar žinau, kurią reikia veislei pasilikti”, – tikina veterinarijos gydytoja.

Per trejus metus V. Tertelytės ir G. Lukošiaus ūkis išaugo iki 90 mėsinių galvijų. Šiuo metu ūkininkai turi 36 karves, 28 telyčias ir 27 bulius. Jau šiemet abiejų ūkių savininkai galės parduoti pirmuosius trylika bulių – tuomet pagaliau gaus ir taip lauktų pajamų.

Deja, šarolė telyčios, kad ir kokios vertingos yra, dabar niekam nereikalingos. Valstybei nebemokant subsidijų už veislinius gyvulius, grynaveislių telyčių niekas neperka. Kodėl – nereikia net klausti. „Brangu, o ir ūkininkų ateitis neaiški. Nežinia, ar išvis dabar ko nors Lietuvai reikia”, – sako Lukošiai.

Dejuoti jie nelinkę, nors jau treji metai gyvena tik iš valstybės paramos – jei ne tiesioginės išmokos ir parama ekologijai, su savo verslu šie žmonės jau seniai būtų turėję atsisveikinti. „Užtat viskas aplink mūsų, ir mes žinome, ką valgome”, – nenusimena ūkininkai.

Papjovę paaugusį buliuką, Lukošiai įsitikino, kad mėsinio galvijo raumenys nepalyginami didesni už pieninio, ne tokie raudoni, ir skoniu šiai mėsai prilygti niekas negali. Savo gyvulius jie šeria tik tuo, ką patys užaugina – avižom, vikiais, kvietrugiais. Galvijai, pasak veterinarijos gydytojos, yra žolėdžiai, grūdai jiems kenkia, nes nuo jų rūgštėja kraujas, atsiranda kanopų, vidaus organų ligų. Norėdami užauginti sveiką mėsą, savo galvijams jie perka vienintelį dalyką – laižomąją druską su mineralais.

2007-ųjų pabaigoje iš Europos Sąjungos paramos lėšų V. Tertelytė pastatė tvartą galvijams, nupirko plūgą ir žolės vyniotuvą. Lukošiams irgi pavyko pasinaudoti Europos Sąjungos parama: jie gavo lėšų traktoriui, ruloniniam presui, grūdų valymo įrangai pirkti. Viską krūvon sudėję, panemunės ūkininkai dabar turi didžiausią ir stipriausią mėsinių galvijų ūkį Jurbarko rajone.

Kai po kojomis toks stiprus pagrindas – tereikia kantrybės dirbti ir tikėti, kad sunki tik pradžia. Tačiau Kazikėnų dvaro šeimininkė gerai žino, ką reiškia viską pradėti iš naujo. Prieš penkiolika metų veterinarijos akademiją baigusią aukštaitę Ingą į šiuos kraštus atviliojo garsus raitelis Zigmantas Šarka. Tuometiniam Kazikėnų dvaro savininkui Liudvikui Zizai pasisekė vienu šūviu nušauti du zuikius – jis įdarbino ne tik puikią raitelę, bet ir nuojautą turinčią veterinarijos gydytoją.

Ne vienus metus Inga Kazikėnuose prižiūrėjo užsieniečiams priklausiusius danų šiltakraujus žirgus, kol vieną dieną verslo partneriai iš Danijos Lukošius paliko ant ledo – dingo, numoję ranka į skolas ir staiga nereikalingais tapusius žirgus. Inga nurijo nuoskaudą, šiaip ne taip išpardavė žirgus ir nutarė Kazikėnuose viską pradėti iš naujo.

Darbščių žmonių sumanymas ekologiškai auginti mėsinius galvijus – taip pat nemaža rizika, tačiau kol kas jie tiki, kad dar kartą visko pradėti iš naujo tikrai nereikės.

Daiva BARTKIENĖ