Rasa Povylaitienė jau 10 metų savo namais vadina anapus tilto, Kiduliuose, puoselėjamą sodybą, tačiau ji – tikra jurbarkietė. Čia gyvena artimieji, čia baigė mokyklą, kurią dabar lanko jos dukra Vakarė. Mokykloje užgimė ir polinkis į meną, lydintis Rasą visais gyvenimo etapais.
Veltinis ir paveikslai
Mokykloje Rasai buvo patikėta leisti sienlaikraštį, rašyti metraštį – jai pakluso gražų šriftą vedžiojanti plunksna, netrūko idėjų, kaip meniškai apipavidalinti metraščius. „Viską sugalvodavau pati, niekada nesimokiau meniškų dalykų. Gal tik kokiame darbščiųjų rankų būrelyje lankydavausi. Bet rankdarbiai, kūryba visada traukė“, – prisimena moteris.
R. Povylaitienė įgijo siuvėjos-sukirpėjos profesiją, tačiau ji niekada nepatiko, o menas buvo visada šalia. Pirmiausia ji susižavėjo veltiniu. „Tada dar ir interneto nebuvo. Pamačiau darbus iš vilnos, net neatsimenu, kur susižinojau technologiją ir ėmiau velti karolius“, – pirmuosius bandymus iš kūrybos uždirbti pinigų prisimena Rasa.
Sąlygos atsirado lyg ir savaime. Jos vyras Žilvinas tuomet dirbo baldžiumi, todėl su savo darbais vykdavo į įvairias muges Lietuvoje. „Žilvinui sekėsi – turėjo daug užsakymų. Aš jam padėdavau sugalvoti baldų dizainą. Jis tik prašydavo, kad nesumanyčiau per daug sudėtingų, nes bus sunku pagaminti“, – juokiasi R. Povylaitienė, prisiminusi, kad vyrui teko pagal jos projektus gaminti ir trikampius stalus, ir žvakides, indus kaktusams bei rėmus paveikslams.
Tada mugėse Rasos paveikslai buvo labai paklausūs. Kaip reikia piešti, Rasa taip pat niekad nesidomėjo, darė taip, kaip sugalvodavo. „Vyras gamindavo rėmus, aš pati juos aptraukdavau, piešdavau guašu, kartais naudodavau klijus ir popierių. Nepiešiau nieko konkretaus – žaidžiau spalvomis, abstrakcijomis“, – paveikslų laikotarpį prisimena R. Povylaitienė.
R. Povylaitienė kurdavo paveikslėlius ir iš pačios sudžiovintų augalų, gintarų. „15 metų važinėjome į muges. Tačiau vyrą pora kartų klientai labai apgavo, nukentėjome finansiškai, todėl jam prieš dešimtmetį teko išvažiuoti dirbti į užsienį. Ir dabar ten dirba. Baigėsi ir mano paveikslų era – vyras nepagamina rėmų, o pirktiniai – niekam tikę“, – vieną kūrybos puslapį galbūt laikinai užvertė moteris.
Mamos dienos
Atsisakiusi mugių Rasa atsidavė dukros Vakarės auginimui, bet sudėjusi rankų nesėdėjo. Sodyba apaugo gėlynais, dosniais daržais, prieš dešimtmetį pasodintos pušys, ąžuolai jau dovanoja pavėsį karštą vasarą.
Rasa juokiasi, kad gėles tenka pirkti tik gilią žiemą, nes visoms progoms ji jų turi darže arba pievoje: ir rugsėjo 1-ajai, ir gimtadieniams. „Visi jau žino, kad su savo sukurta puokšte ateisiu. Atsimenu, kaip vyrą nustebinau, kai mugėje Akademijoje jis nepardavė nė vieno savo gaminto baldo, o aš rišdama velykines puokštes suprekiavau 300 litų“, – šypsosi R. Povylaitienė.
Moteris visada stengėsi, kad jos užsiėmimai papildytų šeimos biudžetą. Todėl jos daržuose nuolat auga gausybė daržovių, netgi žemuogių šiltnamyje užsiaugina. „Konservuoju, šaldau, gimines apdaliju, o ir į turgelį atvežu parduoti“, – Rasa nebijo jokio darbo. Anksčiau ji netgi eidavo šeimininkauti į šventes. Vėlgi, pati visko išmoko, o užsakovai džiaugėsi kūrybingos šeimininkės paruoštomis vaišėmis.
Žinoma, didžiausia dalis Rasos laiko skirta dešimtmetei Vakarei. „Ji tiek daug reikalų turi – nuvežk, parvežk, mokyklos mugėje sudalyvauk, kostiumą pasiūk“, – juokiasi rūpestinga mama.
Vyresniajam, jau 28-erių metų Žilvinui mažajam, kaip jį vadina šeimoje, mamos rūpesčio jau nereikia – vaikinas gyvena Australijoje, kur pasisvečiuoti pasikviečia ir artimuosius. Rasa su Vakare visai neseniai ten viešėjo, daug pamatė, o sūnus dar dabar valgo mamos prikeptus ir užšaldytus kotletus.
Papuošalų magija
„Jau kelerius metus esu pakvaišusi dėl papuošalų iš karoliukų“, – prisipažįsta R. Povylaitienė. Auskarus ir apyrankes iš karoliukų ji kūrė dar tada, kai Vakarė buvo visai maža, tačiau tada patyrė didelį nuostolį – viena pažįstama, pasiūliusi papuošalus parduoti, juos paprasčiausiai išdalijo ar sugadino. Po to keletą metų Rasa nesiryžo vėl investuoti į papuošalų gamybai reikalingas medžiagas.
Šiuo metu ji mėgaujasi, kaip pati sako, labiausiai patinkančiu užsiėmimu. Visas svetainės stalas nukrautas karoliais, akmenukais ir kitomis priemonėmis.
Labiausiai jai patinka kurti sages. Šis darbas reikalauja daug fantazijos ir kruopštumo. Vieną sagę užtrunka išsiuvinėti kelias valandas. Populiariausi gaminiai – apyrankės. Jos gali būti ir prabangios – iš tikrų akmenų, ir iš plastikinių karoliukų. „Tokias pigias apyrankes gaminame drauge su Vakare mokykloje rengiamoms mugėms. Mergaitėms jos labai patinka“, – sako Rasa.
Tiesa, kartais Vakarė įsisuka ir į brangesnes priemones – susiveria sau papuošalą. „Negi barsi. Lai lavina kūrybiškumą“, – šypsosi Rasa. Ji džiaugiasi, kad Vakarė pamažu atranda kūrybos gyslelę – mergaitė Kidulių dvare lanko keramikos užsiėmimus.
R. Povylaitienė su savo kurtais papuošalais vis dažniau apsilanko Jurbarke rengiamose mugėse. Dažniausiai tokiose, kur nereikia mokėti už vietą. Rasai nesuprantami įstatymai, kurie stabdo mažųjų verslų vystymąsi. „Užsienyje tokie amatininkai, kaip aš, gali laisvai dirbti ir prekiauti, o Lietuvoje – iš karto užkraunami mokesčiai. Vyras vis ragina įsirengti parduotuvėlę, bet aš nesiryžtu“, – sako moteris.
Papuošalus ji dažniausiai parduoda draugams, pažįstamiems, feisbuke susikūrė paskyrą „Rasos karoliai“, į kurią kelia savo papuošalų nuotraukas.
Atidarymų nerengia
Fotografija – dar viena R. Povylaitienės aistra. „Mano tėvelis Stasys Meškauskas labai domėjosi fotografija. Mes – vaikai nuolat būdavome jo modeliai, o po to dalyvaudavome nuotraukų gamybos procese. Iki šiol menu tą paslaptingą atmosferą tarp ryškalų indelių“, – sako Rasa.
Fotografuoti Rasa pradėjo pačiu paprasčiausiu fotoaparatu, vėliau vyras nupirko geresnį – „Canon“, pamatęs mamos pomėgį sūnus padovanojo „Fuji“, o dabar ruošiasi nupirkti dar profesionalesnę įrangą.
Rasai patinka fiksuoti gamtą, vandenį, žmones. Jos albumuose itin daug Vakarės nuotraukų. „Anksčiau ji mielai man pozuodavo, dabar jau sunkiai prikalbinu. Žmonės iš viso nemėgsta fotografuotis. Užtat į mano objektyvą patenka už virtuvės lango medyje nutūpę paukščiai ar vis kitaip keičiantis metų laikams atrodantis tas pats augalas“, – Rasai fotografavimo objektų niekad nepritrūksta. Jų ji randa kiekvienoje kelionėje – tolimoje ar važiuodama rajono keliais.
Jos nuotraukas pastebėjo Vakarės mokykloje ir paprašė surengti parodą. „Dariau didelio formato nuotraukas, rėminau, pati kabinau. Du mokyklos aukštai buvo pilni mano nuotraukų“, – sako R. Povylaitienė. Vėliau surengti parodą paprašė Kidulių dvaras, dabar nuotraukos eksponuojamos Eržvilko gimnazijoje, eilėje – Rotuliai.
Rasa pasidžiaugia, kad jos darbus gerai įvertino profesionalūs fotografai. „Toks įvertinimas – paskata toliau kurti“, – sako R. Povylaitienė. Fotografė nerengia parodų atidarymų, ne visada pati jas ir aplanko. „Kam tie atidarymai? Lai darbai patys kalba“, – šypsosi Rasa.
Ir kalba už kūrybingą moterį gamtos ir žmogiškų emocijų pilnos fotografijos, rankų šilumos sklidini išradingi papuošalai, pievomis kvepiančios puokštės, skonių ir saulės pilnos daržo gėrybės, spalvomis alsuojantys paveikslai ir kūrybos džiaugsmo pilnos dienos.
Jūratė Stanaitienė