Išgirdus žodį „priklausomybė“, dažnam kyla ne kažin kokios asociacijos. Galvojame apie silpnumą, negalėjimą pasipriešinti tam, kas apima ir valdo žmogų tarsi prieš jo valią. Tačiau yra priklausomybių, kurioms priešintis nesinori, į kurias įsitrauki su didžiausiu malonumu. Viena tokių užvaldė ir mūsų šeimą. Tai – slidinėjimas kalnuose.
Slidinėjam ne tik mes su vyru, bet ir abu mūsų vyresnieji vaikai, o praėjusį sezoną ant slidžių stojo ir trimetis mūsų pagrandukas. Smalsumas ir noras pabandyti mudviem su vyru kirbėjo galvose gan seniai. Kas gi gena žmonės į tokias tolimas keliones, verčia prakaituoti per dienas ir dar mokėti už tai pinigus? Apsiklausinėjom entuziastų ir susiruošėm į Latviją. Netoli Jūrmalos esančiame Milžinukalns pirmojo mūsų bandymo slidinėti rezultatai buvo tikrai ne kokie – smagumo nepajutom, kojos virpėjo iš nuovargio, daugybė mėlynių ir tas beviltiškumo jausmas, kai pargriūni su slidėmis ir nei atsistoti moki, nei slidžių nusiimti…
Pirmi gan nesmagūs slidinėjimo įspūdžiai mūsų smalsumo nenužudė, kitais metais leidomės į tikruosius kalnus. Pasirinkome Slovakiją. Vykome savo automobiliu į Jasnos kurortą. Tatrai užbūrė grožiu – šimtametės apsnigtos eglės, gaivus kalnų oras ir neišpasakyta jų didybė. Nieko panašaus nebuvau mačiusi.
Tais metais nusprendėme atsisakyti saviveiklos ir pasirinkome slidinėjimo mokyklą, kur patyręs treneris kelias valandas kantriai mokė slidinėjimo gudrybių. Kitą dieną įsidrąsinau pakilti keltuvu į, kaip tada man atrodė, nemažą kalniuką. O išlipus iš keltuvo pabiro ašaros. Iš baimės, nes supratau, kad į keltuvą atgal kelio nėra, teks nuo tokios aukštybės kažkaip pačiai kabarotis. Pamažu, vis pailsėdama, bet čiuožiau. Baimė tirpo, o kalno papėdė artėjo. Mačiau apačioje smagiai man mojuojantį vyrą. Nerealus jausmas nugalėti savo baimę ir pajusti, kad valdai situaciją. Praleidom puikią savaitę kalnuose, kasdien vis tvirčiau jausdamiesi trasose, grožėdamiesi kalnais, vakarais lankydami terminius baseinus, dalydamiesi dienos įspūdžiais gardžia ir nebrangia virtuve garsėjančiose slovakų užeigose, kurias jie vadina „kolyba“. Jau važiuodami namo žinojom, kad kitais metais vėl stosim ant slidžių. Šį kartą į Alpes, į Austriją.
Svaiginantis Alpių grožis ir didybė tiesiog užbūrė. Zilertalio slėnyje, esančiame netoli Zalcburgo, aukščiausia viršukalnė siekia daugiau nei 3000 metrų. Papėdėje vasario mėnesį jau dažnai garma upeliai ir čiulba paukščiai, tačiau pakyli į kalną ir randi ten tikrą žiemą. Austrija mus sužavėjo viskuo – patogiais keliais per kalnus, išpuoselėtom sodybom, puikiu turistų aptarnavimu. Patogūs, šiuolaikiški keltuvai, dažnai šildomomis sėdynėmis ir apsaugomis nuo atšiauraus viršukalnių vėjo, per keletą minučių nugabendavo aukštyn, iš kur jau neskubėdamas gali sklęsti apačion, besimėgaudamas pasakiško grožio vaizdais. Besileidžiant nuo kalno kažkur toli lieka visos problemos ir rūpesčiai, visa kas dirgino ir vargino kartais mėnesių mėnesius. Tada tau tikrai nerūpi niekas, tik čiuožimas.
Austrijoje gausu slidinėjimo mokyklėlių patiems mažiausiems. Vos 3-4 metų vaikai, vadovaujami patyrusių instruktorių, vorele darniai leidžiasi nuo viršukalnių. Toks įspūdis, kad austrų vaikai vienu metu išmoksta vaikščioti ir slidinėti. Neretai tokio pradedančio slidininko burnytėj galima pamatyti žinduką, ten dėl šios mažos silpnybės niekas nesuka galvos. Slidinėti austrai vaikus moko jau darželyje, ten vyksta slidinėjimo pamokėlės, o į mokamą slidinėjimo mokyklėlę gali pakliūti kiekvienas vaikas, kuris jau supranta ir pasiruošęs vykdyti instruktorių nurodymus. Mažieji slidininkai ne tik mokosi valdyti slides, bet ir pamaitinami pietumis, kai kuriose mokyklose netgi yra galimybė pietų miegelio išmiegot.
Zilertalyje, jaukiame Fugeno kaimelyje pas malonius šeimininkus Ritą ir Martiną, atostogavom dar ne kartą. Šeimyniniai apartamentai su 2 miegamaisiais ir virtuve patogioje vietoje mums puikiai tiko. Per keletą metų mūsų ratas plėtėsi – smagiais kelionės įspūdžiais ir noru pabandyti užkrėtėm beveik visą vyro giminę. Pradėjo važiuoti į Austriją autobusiuku kelios šeimos: broliai, sesės, pusbroliai, draugai. Visa mūsų giminės bendruomenė per slidinėjimo atostogas darniai dalijasi pareigomis. Keičiamės budėdami virtuvėje ir prie autobusiuko vairo. Kasdien vis kita šeima gamino maistą, nustebindama visus kulinariniais šedevrais. Vakarais aplankom vandens pramogų parką. Tradiciškai atostogų uždarymo vakarienės vykstame į restoraną pasilepinti austriška virtuve.
Taip atostogavus keletą metų atėjo laikas pabandyti ką nors netikėto. Pasirinkome Ukrainą, Bukovelio slidinėjimo kurortą. Važiuoti buvo neramu, nes įvykiai Kijeve dar nebuvo nutolę. Netgi svarstėm atsisakyti tos kelionės, tačiau gidė nuramino. Surizikavome ir likom labai nustebinti. Puikiai įrengtas kurortas, geros trasos, patogūs keltuvai, geras aptarnavimas ir labai patrauklios kainos. Labai draugiški ir palankiai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ukrainiečiai. Mus kalbino, dėkojo už palaikymą ir kalbėjo su mumis tik… ukrainietiškai. Įdomiausia, kad puikiai vieni kitus supratom.
Bukovelio kurortas tikrai vertas dėmesio, ypač pradedantiesiems slidininkams, kai dar nei kalnų aukštybė, nei trasų sudėtingumas nevilioja. Ten man patiko labiau, negu Slovakijoje, nors yra savų niuansų. Pavyzdžiui, tiesiog tragiškos būklės keliai, nesu mačiusi Ukrainoje greitį ribojančių ženklų, nes ten dažnai didesniu nei 50 km/val. greičiu net ir nepavažiuosi.
Kelionė į Ukrainą mums buvo pirmoji, kai visus organizacinius rūpesčius patikėjome kelionių agentūrai. Nors nesibaiminame už viską būti atsakingi patys, bet kartais tikrai smagu kai už tave apie viską pagalvota. Keliolika valandų trunkančioje kelionėje randi daug bendraminčių, gali pasidalyti įspūdžiais ir pasisemti patirties.
Jeigu kelionei „ant ratų“ kantrybės nėra, galima rinktis skrydį iki snieguotų viršukalnių. Prieš metus skridome į Italiją, Livigno kurortą, esantį netoli Šveicarijos ir Austrijos sienos. Šią šalį esam įsimylėję ne tik dėl gražios gamtos, turtingo istorinio paveldo, šiltos jūros ir gardžios virtuvės. Ten tvyro sunkiai apibūdinama atostogų aura – susidaro įspūdis, kad italai niekada niekur neskuba, per pietus ramiai sau išprašo klientus iš parduotuvių ir eina siestos. Tai mokantys mėgautis gyvenimu žmonės, tarsi paukščiai, kurie tupi ant šakų, giesmes gieda, lizdeliuose vieni kitais mėgaujasi ir tarsi viskas ateina jiems be įtampos ir didesnių pastangų.
Gyvenimo šventės nuotaika tvyro ir Livigno miestelyje, esančiame aukštai kalnuose, net 1816 metrų virš jūros lygio. Mus nustebino labai patrauklios maisto, gėrimų, slidinėjimo atributų kainos, net 200 parduotuvių vilioja slidininkus šiame kalnų miestelyje. Taip yra todėl, kad Livigno yra bemuitė zona, todėl čia ir su lietuviška alga jautiesi visai europietiškai. Pasakojama, kad mokesčių rinkėjai taip retai užsukdavo į aukštikalnėje esantį kaimelį – nesivargino taip toli, aukštai ir taip sunkiai keliauti jų surinkti.
Keltuvams pabaigus darbą nuobodžiauti irgi netenka – daugybė restoranų, kavinių, barų, diskotekų. Stebėjome įspūdingą slidinėjimo mokyklų instruktorių surengtą pasirodymą naktinėje slidinėjimo trasoje. Neatsispyrėm šiam žiemiškam rojui – vėl tepam slides, vėl į Italiją.
Džiaugiuosi šia smagia priklausomybe. Ji suteikia galimybę ne tik pažinti svečias šalis, pajusti judėjimo džiaugsmą, pasimėgauti nuostabiais kraštovaizdžiais, patirti naujų įspūdžių, bet ir vienija mūsų šeimą.
Ligita Gražulevičienė