Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas socialiniame tinkle pasidalino įrašu apie Melno taika nustatyta sieną. O jūs ar žinojote, koks tai griovys, ir ką jis reiškia?
Apie Karšuvos girioje esantį griovį:
Eini žmogus palei griovį miške ir galvoji: – o, kiek gi tas griovys papasakotų jeigu prabiltų. Kiek čia įvykių būta…. Tokios mintys gali užplūsti tik žinantiems, kad eini palei griovį, kuris šimtmečius skyrė valstybes.
„…siena ėjo nuo Akmenų Brastos (lenk. Kamienny Bród) Luko aukštupyje, toliau per tyrą į Raigardo ežerą (kirsdama jį pusiau), šiauriau vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (vok. Prawdzisken) lygumą. Iš ten tiesia linija į Mėrūniškių lygumą ir iki Vištyčio ežero, kuris liko Ordino pusėje.
Sūduvos dykroje sieną žymėjo upių krantai: Lieponos paupiu iki Širvintos upės, šios krantu iki santakos su Šešupe, toliau siena ėjo Šešupės krantu ir per girias tiesia linija į Nemuną iki ten, kur įteka Šventoji. Žemaičių pusėje siena turėjo eiti 2 mylias Šventąja, paskui tiesiai per dykrą į Jūros upę, Ordinui paliktas 2 mylių pločio ruožas Nemuno dešiniajame krante. Toliau siena kilo Jūros upės krantu, tad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda 3 mylių atstumu nuo Nemuno ir Kuršių marių liko Ordinui. Livonijos ordino sienos riba – Šventosios upė.
Melno taika kryžiuočiams užleista Nemuno (pagrindinės Lietuvos upės) žiotys ir patogus priėjimas prie jūros. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atiteko pajūris nuo Palangos iki Šventosios. Štai toks LDK Didžiojo kunigaikščio Vytauto pasirašytos Melno taikos sutartimi nustatytos sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino valdų Žemaitijoje bei Sūduvoje trumpas aprašymas.
Dėl vis dar likusių nesutarimų tarp šalių ir darant nuolaidas vieni kitiems imperatorius Zigmantas Liuksemburgas Melno taiką patvirtino 1423 III 30, sutartis įsigaliojo tik 1424 VI 7.
Sienos delimitacija (padėties, krypties nustatymas natūroje) pradėta 1423 m. gruodį, tačiau kaip fiziškai šis sienos aprašymas vietovėje buvo ženklinamas neaišku. Manoma, kad sienos griovys žymintis valstybių ribas atsirado tik 16-17 amžiuose.
Abiejuose griovio pusėse buvę supilti sampilai kai kuriose vietose dar įžiūrimi ir dabar. Galimai sienos ženklinimas natūroje vyko ir carinės okupacijos metu, kurio metu sampiluose buvo sukasti tąšyto granito stulpeliai su iškaltu kryželiu viršutinėje plokštumoje.
Paskutinis sienos ženklinimas vietovėje vyko 1939-1940 metais, kuomet didoki sampilai buvo supilti viduryje kas 50-100 metrų griovio viduryje. Tai ilgiausiai europoje, apie 500 metų, gyvavusi beveik nekisdama siena tarp valstybių.
Melno taika šimtmečiams sustabdė didelius karus tarp valstybių, tačiau teritorijų atidalinimas 1422 metais šimtmečiams atskyrė baltų tautas – prūsus ir skalvius. Šią teritoriją mes jau įpratome vadinti Mažąja Lietuva, kurios istorinio, kultūrinio, ekonominio vystymosi raidos ženklus matome, atrandame ir dabar.
Štai netoliese už valstybinės sienos Mažosios Lietuvos pusėje per Viešvilės upelio vidurupį tik kelių kilometrų atkarpoje buvo nutiesti net šeši mediniai tiltai, kuriais buvo gabenamos prekės – smala, degutas, mediena.
17 amžiuje ant Viešvilės upelio buvo pastatyta pirmoji užtvanka, o krentantis vanduo suko prie užtvakos pastatyto „Kūjo“ fabriko lydžiusio metalą įrenginius. Daug kur sienos griovio nebelikę nei žymės, kai kur vos bematomas, o štai Kašuvos girioje, kurią šis dalina beveik perpus, neblogai išlikęs. Deja, dabartiniu metu griovys niokojamas miško technika kirtimų metu.
Pasak istoriko V. Almonaičio griovį „išgelbėjo“ miškinga teritorija, o štai ne miškuose griovys buvo užlygintas dėl žemės ūkio veiklos ir tik kur ne kur atsekamas. Carinės okupacijos laikais šalia griovio atsirado keliukas, o šalia jų ar visai netoliese išdygo vadinamų kordonviečių pastatai, kuriuose gyveno ir tarnybą gaudydama kontrabandininkus ėjo carinė žandarmerija.
Šių pastatų buvusias žymes liudija iki šiol pašalo ar šernų iškelti į žemės paviršių galimai Prūsijoje gamintų krosnių kokliai, krosnių metaliniai dirbiniai, plytos. Mažosios Lietuvos pusėje jokių požymių kad siena būta akylai saugoma nėra.
Griovys „pamatė“ ir pirmąjį dviejų fašistinių valstybių Vokietijos ir Tarybų sajungos karinį susirėmimą 1941 metais birželio 22 d. Didžioji dalis tankų kirtusi Nemuną ties Trapėnais grįstkeliu pasuko link Smalininkų, kita į Karšuvos girią.
Manytina, kad tą dieną dėl netikėto sovietams Vokietijos puolimo grioviu kaip apkasu nebuvo naudotasi ir jis buvo tiesiog peržengtas ir pervažiuotas, o štai 1944 metais vokiečiams traukiantis sienos griovys kai kuriose nedidelės atkarpose jau buvo naudotas apkasams – gilintas, kastos fortifikacinės tranšėjos.
1518 metais prie šios sienos griovio, netoli dabartinės Viešvilės rezervato teritorijos, susitiko Lenkijos karalius ir LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Senasis su paskutiniu Kryžiuočių ordino Didžiuoju magistru Albrechtu fon Brandeburgiečiu. Susitikimo įamžinimui statmenai sienos buvo iškastas griovys per vieną žemyninę kopą ir pavadintas Casto Calna pavadinimu. Tai štai ir turime iki šiol Kaskalnio vietovardį įvardijantį žemyninių kopų masyvą.
Įdomu ir tai kad karalius su magistru susitiko pakeliui vykdamas į Žemaitijai priklausančius Katyčius, kurių valdytojas (pagal Albrechto fon Brandeburgiečio kronikas) nepaisė Melno taikos sutarties ir vis puldinėjo kryžiuočius. Tad ir pačiam karaliui tekdavo vykti sienos priežiūros tikslais. Ir ar tik ši kelionė nėra susijusi su Žemaitijos dalies su Katyčiais perleidimu įkurtai Prūsijos kunigaikštystei?
Po 1519-1521 metų karo tarp Lenkijos karalystės ir Kryžiuočių ordino karo 1525 metais Albrechtui fon Brandeburgiečiui metais prisiekus vasalystės priesaika Lenkijos karaliui ir LDK Didžiąjam kunigaikščiui Žemaitijos dalis su Katyčiais buvo perleista Prūsijai. Galbūt taip buvo išspręstas tenykštis daugelį metų vykęs konfliktas ir žemės atiduotos valdyti karaliaus sesers sūnui Albrechtui.
Turbūt tai ir buvo tos nedidelės Melno taika nustatytų sienų korektūros.
Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas tapo ir pirmosios europoje pasaulietinės Prūsijos valstybės kūrėju. Jo dėka Karaliaučiaučiaus pilyje jau 1529 metais buvo įkurta biblioteka, jis buvo ir 1544 m. įkurto universiteto iniciatorius. 1547 metais Albrechto lėšomis buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
Carinės okupacijos metu uždraudus lietuvių kalbą Mažoji Lietuva tapo viena pagrindinių lietuvių kalbos kaip tautos identiteto gelbėtojų – per Nemuną, o ir per griovį rizikuodami laisve ar gyvybe plūdo knygnešiai nešdami Prūsijos ir Vokietijos ar Amerikos spaustuvėse atspausdintą spaudą lietuvių kalba.
Knygnešystės kontrabandos bausmė buvo kur kas didesnė, dažniausiai tremtis į Sibirą, nei kitų prekių, tokių kaip anodija (eteris) nešimas per sieną. Kur dingo skalviai? Pasak istorikų, paskutinės žinios apie skalvius pasiekia iš 1542–1563 metų.
Dalį jų asimiliavo žemaičių gentis, todėl skalviai patekę LDK valdžion įsiliejo į didesnį žemaičių etnosą, o kita skalvių dalis patekusi užkariautojų Kryžiuočių ordino valdžion – suvokietėjo ar tapo lietuvininkų etninės grupės dalimi.
