Praėjusių metų pabaigoje Viešvilėje pristatyta nauja Janinos Juzėnienės knyga – jau ketvirtoji. Nors garbingo amžiaus sulaukusi knygų rašytoja nėra viešvilietė, tik čia pas dukrą leidžia šviesios senatvės dienas, vietiniai ją gerbia ir didžiuojasi turintys savo rašytoją. Knygos „Dvaro klajūnas“ pristatymą bendruomenei surengė Viešvilės senjorų klubo „Dar ne sutema“ narės.
Viešviliškiai didžiuosi ne be pagrindo, nes tik Viešvilėje Janina ir tapo rašytoja. Tiesa, pats miestelis lemiamo vaidmens nesuvaidino ir garbioji rašytoja jo savo kūryboje net nepaminėjo. Bet Viešvilėje gyvenanti jos dukra Vanda Šašienė mamos tapsmui rašytoja tikrai buvo svarbi, kaip ir kita dukra, vilnietė Regina – jos tik džiaugiasi mamos pomėgiu ir talentu, skatina rašyti ir pasirūpina išleisti jos knygas.
Ketvirtoji J. Juzėnienės knyga „Dvaro klajūnas“ kaip ir ankstesnės – gražiai išleista ir solidžios apimties. Vienos pirmųjų tą knygą perskaitė viešvilietės Danutė Daugirtienė ir Aldona Palavinskienė.
Abi moterys – senjorų klubo „Dar ne sutema“ narės. „Susibūrėm prieš ketverius metus. Klube mūsų šešiolika – yra šešiasdešimtmečių ir aštuoniasdešimtmečių, visi buvę pedagogai – mes turime daug bendro“, – pasakojo klubo vadovė A. Palavinskienė.
Kadangi Europos pinigų gauti nepretenduoja, tad klubas nėra įregistruotas, bet turi jaukiai įsirengtą savo kampelį kultūros centre ir čia susirenka, pasak Aldonos, drabužių pravėdinti ir vieni kitus išjudinti. Visi kartu važiuoja apžiūrėti aplinkinių įžymybių, kartu lanko koncertus ir spektaklius, domisi sveiku gyvenimo būdu.
Klubo vadovė A. Palavinskienė judina ne tik senjorus, bet ir kitus viešviliškius – ji yra seniūnijos spartakiados organizatorė ir vyriausioji teisėja. Šiemet vyks jau 18-oji Viešvilės spartakiada.
Knygas rašanti Janina nėra klubo „Dar ne sutema“ narė, bet Danutė ir Aldona yra jos talento gerbėjos ir nuoširdžiai žavisi bei stebisi jos pomėgiu. 92-ejų metų J. Juzėnienė išleido jau keturias knygas: pirmoji – „Kaip aš viliojau ūkininkaitį” išėjo 2009 m., 2011 m. išleista „Ubagėčka“, 2013-aisiais – „Lošikas“, po metų – „Dvaro klajūnas“.
„Stebuklas! Kam Dievas davė – ir dribtelėjo“, – knygos sutiktuves emocingai pradėjo buvusi lituanistė D. Daugirtienė. Ji analizavo perskaitytą knygą ir klausinėjo autorės, kaip gimsta pavadinimai, tikros ar pramanytos personažų pavardės, ką reiškia vienas kitas dabar jau nebevartojamas žodis.
Viskas, apie ką savo knygose rašo J. Juzėnienė, nepramanyta, taigi ir pavardės tikros. „Nepramanytos pavardės, nuo mūsų krašto, tik žmonės nebūtinai tie“, – paaiškino rašytoja.
Jos kraštas – kupiškėnų žemė. Janina gimė 1922 m. Subačiaus miestelyje, ir visose savo knygose pasakoja kraštiečių gyvenimus, jų likimų vingius, linksmus nutikimus bei meilės istorijas. Siužetai labai gyvenimiški, personažai tikroviški, o pasakojimas – gyvas ir vaizdingas. Kaip pastebėjo D. Daugirtienė, „mes dažniausiai viską pasakome trumpai, o talentinga rašytoja pasakoja vaizdingai, su daugybe detalių, labai įdomių žodžių ir posakių – skaitai ir viską tarsi matai.“
Tikru fenomenu „Dvaro klajūno“ autorę vadino A. Palavinskienė. Ji pastebėjo, kad J. Juzėnienės kūryboje „dominuoja gėris, o visi pikti gauna per nosį“, kad kiekvienas pasakojimas turi intrigą, o kūrinio pabaiga visada būna labai įdomi ir netikėta. Parinkusi ištraukų Aldona pasigėrėdama jas skaitė ir užkrėtė popietės dalyvius, dar neskaičiusius, irgi atsiversti naująją knygą.
Senjorės Janinos ranka surašytus tekstus kompiuteriu renkanti ir maketuojanti dukra Regina užtikrino, kad niekas mamos kūryboje neredaguota. „Kai leidžiant pirmąją knygą leidyklos redaktorė suredagavo, dėjau pastangas, kad viskas būtų atitaisyta. Taigi skaitykite – viskas ekologiška, be jokių skonio stipriklių!“ – sakė rašytojos dukra.
J. Juzėnienės knygas vertina ne tik viešviliškiai. Viešvilėje gyvenančios moters kūryba publikuojama ir internete Janės Juzėnės slapyvardžiu. Internautai ir giria, ir kritikuoja – vadinasi, skaito, ir gretina rašytoją su lietuvių klasike Žemaite.
Dukra Regina pasakojo gavusi pasiūlymą išleisti mamos kūrybos elektronines knygas ir tikino tokios galimybės neatsisakysianti.
„Sėdžiu sau šiltai ir rašinėju“, – sakė rašytoja į knygos pristatymą susirinkusiems kaimynams. Dovanų gavusi šratinuką, garbioji senjorė suabejojo, ar juo besinaudos: sveikata labai sublogėjo, visur skauda, ar tik nebūsiąs šis susitikimas su skaitytojais paskutinis? Tačiau sumanymų sakė dar turinti ir prisipažino, kad pradėjusi rašyti viską pamiršta – ne tik skausmus, bet ir mieląją savo gitarą, kurią vis dar norisi paimti ir paskambinti.
„Jei įvyktų stebuklas ir aš sustiprėčiau…“, – prasitarė devyniasdešimtmetė rašytoja, o jos akys valiūkiškai blizgėjo ir mintyse turbūt dėliojosi jau kitos knygos veikėjų likimai. Ir visi susirinkusieji linkėjo močiutei Janinai stebuklo.
Danutė Karopčikienė
