Trijų vaikų mama Jurgita Jankauskienė juokauja, kad, jei būtų įmanoma, valgio ruošimą patikėtų tarnaitei, bet tortus keptų pati. Ir puoštų, nes būtent dėl puošybos tortai tapo Jurgitos pomėgiu. Jos kepiniai stebina ir džiugina visus, kam teko juos pamatyti ir paragauti.
Jurgita tortus puošia cukraus mase – ši medžiaga leidžia kepinį papuošti taip, kad šis tampa tikru meno šedevru.
Tokį puošybos būdą Jurgita atrado prieš porą metų, kai vyresnėlė dukra Simona parodė internete cukraus mase puoštų tortų nuotraukas ir pasiūlė mamai taip pat gražiai papuošti broliuko gimtadienio tortą. Tada Jurgita iš cukraus masės padarė tik eglutę, bet Simonos gimtadienio tortas jau buvo žymiai puošnesnis.
„Skonių nėra tiek daug variantų, bet papuošti tortą kaskart norisi vis kitaip. Tai man tarsi iššūkis“, – sako moteris. Netikėtai Jurgita surado savyje kūrybos gyslelę, nors, kaip pati sako, niekada nebuvo linkusi į menus, net mokykloje per dailės pamokas jos piešiniai niekuo neišsiskyrę. O ant tortų ji „piešia“ automobilius, animacinius personažus ir kitokias grožybes, kurios stebina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. „Savo krikštasūnio gimtadieniui iškepiau tortą tokios formos kaip Furbis – toks mėgiamas vaikų žaislas, bet svečiai pagalvojo, kad čia tik suvenyras, kad po šventės vešiuosi jį atgal. Pasakiau, kad viskas valgoma, ir pati supjausčiau visiems po gabalėlį“, – kone kuriozinę situaciją prisimena Jurgita.
Kai giminaičiai ir draugai pamatė puošniuosius Jurgitos tortus, visiems prisireikė tokių pat. Bet Jurgita tokių pat nedaro. „Dviejų vienodų dar nesu padariusi. Nepasikartojau ir manau, kad nepasikartosiu, nes visą laiką norisi kitokio, o kartais net nežinau, kas išeis, o kai padarau, visa šeima laksto aplinkui ir fotografuoja“, – pasakoja ji.
Jurgitos tortai spalvingi ir kiekvienas tarsi pasakoja kokį nors siužetą, nes kepėja juos puošia atsižvelgdama į progą ir žmogų, kuriam tortas skirtas. „Ypač vasarą daug tortų tenka iškepti, nes giminė mano plati. Nors beveik visi gyvena užsienyje, bet vasarą parvažiuoja, tada – susitikimai, gimtadieniai, visokios šventės – visiems reikia torto. Net mano gėlynai per tortus šiemet liko neravėti“, – pasakoja Jurgita.
Iškepti tortą užtenka trijų valandų, bet jį papuošti prireikia ir trijų dienų. Puošybai naudojamos cukraus masės galima nusipirkti, bet Jurgita ją pasidaro pati – naminis tortas ir turi būti naminis, be to, pasidaryti – žymiai pigiau.
Jurgita tvirtina, kad visko padeda išmokti visagalis internetas – ten randi daugybę receptų, aprašyta darbo eiga. „Bet išmokti gali, jei turi potraukį, jei jauti malonumą. Be to, kiekvienas receptas turi savo paslaptį, kurią reikia atskleisti pačiam“, – sako moteris.
Tačiau tie puošnieji tortai tik šventėms, o kasdien Jurgita šeimai ir verda, ir kepa, juolab dabar, kai, kaip pati sako, atostogauja – tai yra, augina vaikus. Ne tik valgio ruošimas jai malonumas – Jurgita mezga ir siuva, net remontuoti namus jai nėra sudėtinga. Ji planuoja sumeistrauti išskirtines lovas savo mažyliams Lauriui ir Viliui – tai iššūkis, gal net didesnis už išskirtinius tortus.
Dukra Simona tvirtina, kad visi mamos valgiai labai skanūs, bet pripažįsta, kad skanūs ir pirktiniai, tie su E. „Kartais visa šeima pietaujam ne namie – tai yra malonumas, kuris suteikia kitokio skonio pojūtį. Nedažnai susėdame visi kartu prie stalo, bet šeštadieniais pietaujame kartu. Užtat sekmadienis – mamai laisva diena, tada šeima valgo sumuštinius, kepa kiaušinienę“, – pasakoja moteris.
Rugsėjo 1-ajai Jurgita keps gražųjį tortą, nes proga bus – Simona pradės mokytis gimnazijoje. O kai pasisvečiavusi savo tėviškėje prieš rugsėjį su vaikais sugrįžo namo į Šilinę, palepino šeimą „Maskarpone“. „Šitas – paprastas kaip dukart du, kiekviena gali pasidaryti“, – sakė Jurgita, ištraukusi iš šaldytuvo „Maskarponę“ ir pažėrusi ant jo viršaus saujelę šviežių aviečių. Lauris ir Vilius prisistatė su lėkštutėmis ir vyresnioji sesė Simona negailėdama atpjovė jiems skaniojo mamos torto.
Pasak Jurgitos, „Maskarponę“ labiau tiktų vadinti desertu, nes tortas turi būti tortiškas – saldus, kurio suvalgęs mažą gabalėlį pajustum tikrą šventę.
Danutė KAROPČIKIENĖ
