Valdininkei svarbu prie namų žydinčios gėlės (3)

Į Jurbarką Irena Ričkuvienė atvažiuoja ne tik darbo reikalais – LR Vyriausybės atstovė Tauragės apskrityje ir dažną savaitgalį suka į savo gimtąjį miestą, kur jos tėvelių namai, kur giminės ir mokyklos draugai, gimtosios parapijos bažnyčia, o senamiesčio kiemuose ir Imsrės upelio pakrantėse pabirę vaikystės ir jaunystės prisiminimai.

„Esu jurbarkietė, manau, kad mano atvažiavimas čia niekam nesukelia problemų“, – sako Irena Ričkuvienė, kaip Vyriausybės atstovė Tauragės apskrityje dalyvaujanti rajono savivaldybės tarybos posėdžiuose ir kitokiais tarnybiniais reikalais atvažiuojanti į Jurbarką. Ir darbiniai vizitai, ir laisvalaikiu kartu su šeima – kiekviena kelionė į gimtinę Irenai yra maloni. Ji didžiuojasi, kad ir Tauragėje užaugęs, o dabar Amerikoje gyvenantis sūnus visiems sakosi esąs iš Jurbarko, nes visas vasaras leisdavo pas močiutę Sodų gatvėje. „Tauragės klebonas kartais man priekaištauja, kad sekmadieniais nesu mišiose, bet mano parapija yra Jurbarkas, kur nuo vaikystės bėgdavau į bažnyčią“, – neslepia valdininkė sentimentų gimtinei.

Valdininkės karjerą mūsų kraštietė pradėjo 1994-aisiais, laimėjusi konkursą Tauragės miesto mero pirmosios pavaduotojos pareigoms. Konkursai tuomet buvę rimti, o inžinierės statybininkės diplomą ir keletą metų pedagoginio darbo patirties turinčios moters ambicijos jį laimėti ir dirbti nebuvo tuščios. Sąžiningumas, reiklumas sau, konkretumo vertinimas ir realybės suvokimas – su tokiomis nuo mažens išsiugdytomis žmogiškosiomis savybėmis I. Ričkuvienė atėjo į valstybės tarnybą. Vėliau ji užėmė svarbius postus Tauragės miesto ir rajono, apskrities, Pagėgių savivaldybės administracijose. 2006-aisiais tapo Tauragės apskrities viršininke. Panaikinus apskrities administraciją, 2009 m. birželį pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje.

Pašnekovė teigia, kad nebuvo sunku apsispręsti tapti ministro patarėja – regionų politikos klausimus ji išmanė gerai. Darbo ministerijoje metai irgi suteikė daug neįkainojamos patirties. „Pamačiau, kaip gimsta įstatymai. Nuo jų parengimo ministerijose iki priėmimo būna labai sudėtingos derinimo procedūros. Taip, žmonėms jie atrodo gremėzdiški ir painūs, tačiau nesiryžčiau siūlyti supaprastinti įstatymų rengimą“, – sako I. Ričkuvienė.

Tačiau tie darbo ir gyvenimo Vilniuje metai buvo ir labai sunkūs, nes toli namai – moteriškai atvirauja Irena ir nuoširdžiai pripažįsta, kad namai jai labai svarbūs: „Nors vyras viską prižiūrėjo, tvarkė, laistė, savaitgaliais grįžus namo man atrodydavo, kad ir gėlės ne taip žydi, kai pati prie jų neprisilieti, ir kiemo trinkelės samanoja, kai jomis mažai vaikštai. Gal kitaip būna, kai ilgesniam laikui iš namų išvažiuoja vyrai.“

Tuo Vilniaus laikotarpiu namuose atsirado dar vienas gyventojas – vyras parnešė katiną. Tai, kad Irena susitaikė su augintiniu namuose, nustebino ir ją pačią, ir jos bičiulius bei draugus. „Niekada nesakyk niekada“, – pakartoja Irena žinomą posakį, nes nuo pat mažens gyvūnų… prisibijojo. Atsiradus namuose augintiniui teko primiršti principus, jog viskas turi būti savo vietoje ir savo laiku, ir netgi priimti jo diktuojamas taisykles – o diktuoti katinas Banderas mėgsta būtent namų šeimininkei.

Tauragėje privačiame name gyvenanti I. Ričkuvienė ne visiškai sutinka su nuomone, kad prie nuosavo namo – daug darbo: „Kaip viską susidėliosi, tiek darbo ir turėsi. Tik kai dirbau apskrityje, sunku buvo viską suspėti, tad ateidavo pagalbininkė, o dabar viską darau pati. Jau keletą metų prie namų sodinu tik savo išaugintas begonijas – ir šį pavasarį jau seniai išnešiau jas iš rūsio į šviesą, susodinsiu į vazonus, beliks tik veją pjauti. Tą darbą mėgstu, tad pjaunam abu su vyru, pasikeisdami.“

Apie virtuvę Irena sako: „Valgyti darau – kur dingsi, bet tik dėl to, kad reikia.“ Dabar, kai vienintelis sūnus užaugęs ir palikęs namus, o vyras ir pats nevengia virtuvės, Irena ten apsisuka greitai. „Mokiausi vaikinų grupėje ir vis juokiausi, kad susirasiu vyrą, kuris mokės daryti valgyti. Kai draugavom su Arūnu, tik po kurio laiko sužinojau, kad jis yra baigęs dar ir kulinarijos kursus, – apie linksmą sutapimą pasakoja Irena. – Arūnas kepa tortus, pyragus, ruošia mėsos patiekalus su labai gardžiais padažais ir kartais stebisi, kad aš nejaučiu malonumo virtuvėje. Bet man patinka kitokie dalykai.“

Irena prisimena, kaip medinio namo prie Imsrės kieme tėtis remontuodavo savo motociklą, o ji, visai dar mergaičiukė, tupėdavo šalia, žiūrėdavo ir padavinėdavo tėčiui raktus. Dabar Irenos pomėgis – vairuoti. Seniai, gal 1993-aisiais, ji pati parvairavo iš Vokietijos pirmąjį šeimos užsieninį automobilį, dabar važinėja dideliu „Peugeot“, pati vairuoja ir tarnybinį automobilį. Taip pat seniai dalyvauja automobilių slalomo varžybose, kur moterų yra labai nedaug.

Savaitgalius Vyriausybės atstovė mėgsta leisti su šeima. Tik tie savaitgaliai tokie trumpi, nes ir šeštadieniais kartais tenka dirbti, dalyvauti renginiuose. I. Ričkuvienė yra Liberalų ir centro sąjungos pirmininko pavaduotoja – kai kada savaitgalį tenka skirti politikai. „Jei namams lieka tik sekmadienis, tenka jį paaukoti buities reikalams“, – apgailestauja moteris, nes abu su vyru mano, kad savaitgaliais būtina lankyti tėvus – niekada nebus per daug pas juos važiuoti, kol turime juos dar gyvus. Savo tėvelių, Algimanto ir Albinos Baužų, Irena jau nebeturi, o vyro tėvas tebegyvena Rietave.

„Mūsų giminė – labai draugiška. Pas mano mamytę būdavo tarsi koks štabas – visos giminės susirinkimas“, – sako Irena, Jurbarke dabar lankanti tik seserį Romą ir tėvų kapus. Tėvų įskiepytos žmogiškosios vertybės – sąžiningumas, dorumas, teisybės siekimas, tikėjimas Irenai svarbios ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir valstybės tarnyboje bei politinėje veikloje.

Tik Irena neslepia, kad labai gaila, jog dabar Lietuvoje jos artimųjų mažai likę – daug išvažinėję į užsienį. Ypač per šventes ryškiai pajunti, kokia išretėjusi giminės užstalė.

Vienintelis Irenos ir Arūno Ričkų sūnus Laisvūnas irgi gyvena ne Lietuvoje. Jis, kaip ir abu tėvai, – inžinierius statybininkas, baigęs studijas įsidarbino Teritorijų planavimo inspekcijoje. „Sūnus visur buvo lyderis ir jam sekėsi, bet vėliau ėmė kelti klausimą: kodėl turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir sąžiningai dirbdamas iš atlyginimo negaliu pragyventi? Kai nusprendė emigruoti, nes laimėjo „žalią kortą“, aš neturėjau jokių argumentų jį sustabdyti. Mes jį auklėjome būti sąžiningu, kaip ir patys gyvename, iš atlyginimų jokių turtų sūnui nesukrovėme“, – pasakoja Irena. Nors šiuolaikinės ryšio priemonės leidžia dažnai pasikalbėti ir net pasimatyti, motiniškas ilgesys stiprus. Sūnui gerai sekasi, darbe jis vertinamas, pernai buvo išrinktas geriausiu įmonės darbuotoju. Beveik prieš metus vedė teisininkę rokiškėnę Astą, su kuria kartu ir išvažiavo į Ameriką. Irena sunerimo, kad jie gali ir nebegrįžti, nes ruošiasi pirkti butą. „Dvejus metus legaliai dirbdami iš legalaus atlyginimo jie be banko paskolos jau gali nusipirkti nedidelį butą Čikagoje. Lietuvoje to, deja, nebūtų galėję padaryti, ir mes nebūtume galėję jam padėti“, – sako I. Ričkuvienė.

Tačiau nei tai, nei kelionė į Australiją, pakeitusi požiūrį į daugelį dalykų, nepakeitė svarbiausių gyvenimo nuostatų. „Aš visada buvau didelė idealistė, tikėjau, kad sąžiningu darbu galima visko pasiekti. Ir dabar tebetikiu. Jei dorai viską atlieki, gali ramiai miegoti“, – sako I. Ričkuvienė.

Prieš dvejus metus ji įgyvendino didelę svajonę – kartu su seserim aplankė gimines Australijoje ir ten viešėdama suvokė, kad žmonės būna laimingi, gyvendami patys dėl savęs – nepolitikuodami, neatiduodami viso savęs darbui.

Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip susidėlioji prioritetus. „Nesigailiu, kad pasukau į politiką, ir šiandien tebetikiu, kad sąžiningi žmonės gali politikai duoti daug gero. Nesutinku su dažna nuomone, kad visi politikai – netikę, nes visur visokių žmonių yra“, – tvirtina I. Ričkuvienė.

Nors ne kartą ją suglumino klausimas, ar tikrai mananti, kad sąžiningumas šiais laikais vis dar tebėra vertybė, Vyriausybės atstovė tiki, kad – taip. Ir nebijo nei sau, nei kitiems pasakyti, kad jos gyvenimo vertybė yra tai, jog beveik dvidešimt metų sąžiningai tarnauja Lietuvos valstybei. Ir nenustoja tikėjusi, kad ne tik šeima, giminė, bet ir visa tauta kada nors susės prie didelio stalo – šeimyniškai, draugiškai, jaukiuose namuose.

Danutė Karopčikienė