Duona lietuvių namuose nuo senų senovės buvo kur kas daugiau nei paprastas valgis. Tačiau šiandien girdim ir skaitom, kad gal nesveika, gal visai jos nevalgyti… Žinoma, duona dabar kitokia, nei ta, kurią kepė močiutės ir promočiutės. Tokios duonos raugu ir dabar tebekvepia Raudonėnų kaimo ūkininkės Aleksandros Brožienės namai, ant jos stalo – tikra naminė duonelė.
Aleksandros virtuvėje sklando ypatingas kvapas – nepažįstamas, nes ar daug Lietuvoje berasi namų, kur ant šilto duonkepės mūriuko mediniame kubilėlyje pukšėtų duona. Tai iš to kubilėlio, lino drobele užkloto, tas salsvas gardus kvapas pasklinda po namus. Kai Aleksandra iškūrens duonkepę ir pašaus jon švelniai nuglostytus kepaliukus, viskas aplinkui pakvips jos duona.
Duonkepė krosnis, amžinatilsį vyro sumūryta, Brožių ūkyje niekada nestovėjo nenaudojama. Kepti duoną Aleksandra mokėsi savo vaikystės namuose Paantvardžio kaime, žiūrėdama, kaip tą šventą darbą dirba mama Ona Čerbienė. „Mamos duonelė visada būdavo skani, net po karo, kai malėm vikius ir iš jų kepė tokias lepioškas“, – atsimena Aleksandra.
Dvidešimtmetė atėjusi į marčias Raudonėnuose, Aleksandra pati tapo duonos kepėja. Pradžioje buvo visaip: tai tešla per skysta išėjo, kitąkart duona supuolė – kaip kugelis pasidarė, teko gyvuliams atiduoti.
Bet tai tik pradžioje – jau seniai Aleksandra kepimo paslaptį perprato ir duonos karalienės vardą pelnė. Net kolūkių laikais A. Brožienė kepė naminę duoną ne tik savo šeimai, bet ir parduoti. „Tada mūsų seniūnas Česlovas Meškauskas buvo Raudonėnų kolūkio pirmininkas ir subūrė čia tokį verslą – moterys kepdavo duoną. Aš, Gabrielaitienė, Gailiuvienė, kitos, dabar jau mirusios, kepdavom ir statydavom į parduotuves, čia, vietoj, irgi parduodavom“, – pasakoja ūkininkė. Raudonėnų moterų iškeptos duonos anuomet Jurbarke buvo galima nusipirkti „Žibutės“ ir „Tulpės“ parduotuvėse. Naminė buvo brangesnė už valdišką, kuri, pasak kaimo žmonių, kartais tik gyvuliams šerti tetikdavo, bet skani ir paklausi. Miltus ir visa kita tiekdavo kolūkis, o už kilogramą duonos kepėjoms mokėdavo po 20 kapeikų. „Mažai, ale ką padarysi – darbadieniai ėjo“, – sako Aleksandra, kuri suskaičiavo, kad ar ne per dvejus metus kolūkyje ji viena iškepė 8 tonas duonos.
Aleksandros duona daugybę kartų buvo vežama dovanų į Vilnių, net į Vokietiją, jos ragavo prezidentas Algirdas Brazauskas, o vyskupas pirmiausia pagarbiai kaip šventenybę pabučiavo. Be naminės duonos ir dabar neapsieina derliaus šventės Raudonėje ir Jurbarke, o jos kepėja A. Brožienė yra gavusi ne vieną padėką už kulinarinio paveldo saugojimą.
Sunkus darbas duoną kepti. Sunkiausia – minkyti, ilgai, kol nebelips prie rankų. Nuo to minkymo per visą gyvenimą Aleksandrai skauda alkūnes, tačiau – tokia yra tradicinė duona.
Apie duoną, kurią dabar dažna šeimininkė kepa dujinėse orkaitėse ir elektrinėse krosnelėse, kurios pačios net tešlą sumaišo, kaip ir apie parduotuvėje perkamą, Aleksandra atsiliepia kritiškai: „Ko jie ten deda, kuo dažo, kad ta duona į duoną nepanaši? Priedų visokių pridėta ir likęs tik duonos pavadinimas. Yra skirtumas, kur malkom kūrenta, o kur elektra… Man tokia duona nepatinka!“
Aleksandros duona kitokia. Ji nededa jokių priedų, tik ruginius miltus užpliko, beria truputį cukraus ir druskos ir, žinoma, deda raugo. „Pastatyta šiltai duona rūgsta, poškėja dvi dienas. Trečią dieną jau reikia minkyti ir kurti duonkepį. Nešu tris glėbius malkų – tinka visokios, svarbu, kad būtų sausos. Kai malkos sudega ir žarijos prapuola – krosnis karšta, gali kepti, – pasakoja Aleksandra.– Plikyta duona – modernesnė, negu kepdavo mano mama, ji minkštesnė ir ne taip žiedi – ilgai būna šviežia. O mano ližė jau supuvo, bet plikytos tešlos ant ližės nepadėsi, nesilaiko. Dedu į skardas, suglostau drėgnom rankom, paskui – dar dvi valandos kol pakyla ir tada pašaunu į karštą krosnį.“
Tik žodžiais greitai duona iškepa, o iš tiesų reikia trijų dienų, kad galėtum dėti ant stalo, riekti ir valgyti. O kad būtų skani, reikia dar daugiau. Pasak Aleksandros, neįmanoma pasakyti, kokio karštumo turi būti duonkepė, dureles sandariai uždaryti ar praverti, kiek laiko kepti, kad vidurys neliktų žalias. Neužtenka žinoti, reikia supratimo, kuris ateina tik per darbą, per praktiką. Kai praktikos daug, nebereikia spėlioti, geriau ar prasčiau išeis – visada išeina gerai.
Ištraukusi iš krosnies duoną Aleksandra deda ją ant stalo, apšlaksto vandeniu, apdengia drobele – kad pluta minkštesnė būtų. Šalia didžiųjų kepalų – būtinai pagrandukas, kokį Aleksandrai visada iškepdavo mama, paskui ji – savo dukrai Irenai, anūkui Linui, o dabar – ir proanūkiui Kamiliui, kad ir jis žinotų, kokia skani močiutės duona.
Danutė Karopčikienė
