Lietuviškame darže šalia įprastinių morkų, burokų ir agurkų dera ir moliūgai. Ir uždera tokie didžiuliai, kad nepaneši, o tik parridenti gali. Tuomet pasidžiaugi, pasigėri nepaprasta gamtos dovana ir – į puodą. Iš augalo, kurio vieno vaisiaus užtektų pusei kaimo pamaitinti, sumanios šeimininkės moka pagaminti įvairiausių patiekalų.
Šie itin dekoratyvūs daržo augalai vertingi dėl savo maistinių ir net gydomųjų savybių. Moliūguose nemaža askorbino rūgšties ir karotino, o ypač – geležies. Juose yra B, C, E, D, PP grupės ir gana reto vitamino T, kuris pagreitina organizme medžiagų apykaitos procesus. Moliūgų sėklos naudojamos ne tik farmacijos pramonėje, bet ir liaudies medicinoje – vaikams nuo kirmėlių, vyrams – nuo prostatos ligų.
Moliūgai kilę iš Pietų Amerikos, iš Andų kalnų, kur jau prieš tūkstančius metų buvo vartojami maistui, o dabar išplitę visame pasaulyje. Ir į kalbintųjų smalininkiečių šeimininkių virtuvę moliūgai atkeliavo iš svetur ir prigijo.
Moliūginės improvizacijos
Danutė Augaitienė pavasarį prisiperka moliūgų sėklų kokių tik randa – jai įdomu, kokių formų, spalvų ir skonių daržovės rudenį ridinėsis darže. Tačiau tokių, kokių užsiaugindavo tuomet, kai moliūgai pas mus dar buvo retenybė, aptikti nepavyko. „Statinaitės formos moliūgų sėklų mano kaimynei Julijai atsiųsdavo iš Kanados. Nupjaudavai moliūgo viršų, pridėdavai įdaro ir iškepdavai“, – pasakoja Danutė, tomis įdarytų moliūgų „statinaitėmis” džiugindavusi ne tik savo vaikus, bet ir nustebinusi ne vieną svečią.
Didelę dalį nedidelio daržo paskirti moliūgams Danutę paskatino dukra Giedrė, papasakojusi, kiek daug įvairių moliūgų auginama Anglijoje. Eksperimentuoti virtuvėje mėgstanti moteris šeimos stalą praturtino valgiais su šia vertinga daržove. „Vienas moliūgas – neskanus, reikia negailėti prieskonių, o dar geriau – maišyti su kitomis daržovėmis“, – sako Danutė, kurios šeima ypač pamėgo blynus su moliūgais – kepa juos savaitgalį, tad ir vadina savaitgalio pusryčių blynais.
Vietoj jau pabodusių braškių, vyšnių uogienių į žiemos podėlį D. Augaitienė deda moliūgienę. Moliūgai su obuoliais, svarainiais, apelsinais, erškėtuogėmis, šermukšniais, aronijomis, slyvomis, graikiniais riešutais… Ir tai dar ne pabaiga Danutės moliūginių improvizacijų, kurioms ją skatina pomėgis ieškoti naujų receptų ir skonių. „Moliūgienę, kaip ir obuolienę, virti visai nesunku – tereikia sudėti viską į aliuminį puodą ir uždengti. Maišyti nereikia – jei neatidenginėsite puodo, košė neprisvils“, – naudingą patarimą šeimininkėms duoda Danutė.
Ryškiaspalvę moliūgienę Danutė supilsto į gražių formų stiklainėlius, kad pastačius ant stalo būtų gražu. Vaišina savo moliūginėmis improvizacijomis koleges, savo moksleives, ne vienas stiklainėlis nukeliauja ir į Angliją – anūkėlei Justei.
Tinka visiems skoniams
„Moliūgas tinka visur, iš jo galima paruošti trijų patiekalų pietus– sriubą, antrą patiekalą ir desertą“, – sako Zita Sakavičienė, jau seniai moliūgus auginati ir naudojanti juos maistui. Pirmiausia pradėjo spausti moliūgų sultis ir maišyti jas su obuolių ir morkų sultimis – dabar net penkiametis anūkas suka nosį nuo pirktinių ir reikalauja tik močiutės sulčių. „Tokios sultys nedidina skrandžio rūgšties, nes moliūgas nušarmina obuolius“, – teigia sumani šeimininkė.
Pietums Zita pataria pagaminti troškinį su moliūgais. Supjaustyti moliūgą, morkas, bulves, svogūnus ir mėsą – tinka paukštiena, kiauliena ir kitokia – viską pasūdyti, įdėti pagal skonį prieskonių, sumaišyti – tai ilgai netrunka. Sudėjus į kepimo rankovę kepti apie 1,5 val. 180oC orkaitėje. „Skanu, – sako Zita, – o svarbiausia, kol pietūs patys kepa, šeimininkė laisva, prie puodų stovėti nereikia.“
Šią naudingą daržovę pamėgo valgyti visa Sakavičių šeima – verda košes, sriubas, kepa blynus ir žiemai nepamiršta pasidėti moliūgų atsargų. Podėlyje sukaupia mišrainių – įvairiausių, nes, pasak Zitos, kaskart jos išeina vis kitokio skonio, bet būtinai su moliūgais. Į puodą pripjaustyti moliūgų, svogūnų, pomidorų – būtinai su odele, nes joje yra naudingų medžiagų, pritarkuoti morkų, dėti saldžiųjų ir aitriųjų paprikų, jei mėgstat – česnakų, pasūdyti, įberti pipirų ir, įpylus truputį aliejaus bei vandens, troškinti. Sandariai uždarius pastatyti vėsiai ir – valgyti visą žiemą. Dar paprasčiau tarkuotų moliūgų ir morkų mišinio užsišaldyti – tinka į troškinius, sriubas, ypač gerai sušvelnina raugintų kopūstų skonį.
Desertui – puikieji moliūgų saldainiai. Prie jų tenka ilgiau padirbėti, bet jei viską padarai pagal receptą, turi ypač skanų saldėsį. „Daugybė valgių su moliūgais receptų mano jau išbandyti, o dar kiek nebandytų“, – sako Z. Sakavičienė, pasiryžusi šeimos valgiaraštį praturtinti naujais patiekalais, nes ir šiemet jos darže užderėjo geras moliūgų derlius.
Sriuba – skani ir soti
Tiršta moliūgų sriuba, arba piurė, kurios paragauti mūsų skaitytojams siūlo Vida Zdanavičienė, itin mėgiama vokiečių. Tuo Vida įsitikino lankydama Vokietijoje gyvenančią dukrą. „Laura ją dažnai verda savo namuose. Pastebėjau, kad vokiečiai mėgsta tirštas trintas sriubas. Jos beveik kaip košė, iš šaukšto nebėga“, – sako Vida. Tirštą moliūgų sriubą pamėgo ir jos šeima.
Sriuba skani ir soti, o jai virti Vidos darže užaugo ryškiai oranžinių moliūgų. Paprastasis moliūgas kirbis „Big max“ ne tik gražus, bet ir ypatingo, primenančio riešutą, skonio – jį skanu ir vieną pakramsnoti. Žinodama vertingas maistines šio gražuolio augalo savybes ir juose esančius vitaminus, Vida savo šeimą kasdien palepina šviežiomis moliūgų, morkų ir obuolių sultimis – geriausia vartoti natūralias gamtos teikiamas gėrybes.
Danutė KAROPČIKIENĖ
Reklama:
