Viešvilėje gyvenanti Janina Juzėnienė turi ypatingą pomėgį – rašyti. Neseniai ji išleido antrą prozos knygą, o jos kūryba, publikuojama ir internete, sulaukia daug skaitytojų ir vertintojų. Į knygos „Ubagėčka“ pristatymą susirinkę viešviliečiai teigė esantys tikri J. Juzėnienės talento gerbėjai, besididžiuojantys kaimynystėje turį tikrą rašytoją.
Dviejų prozos knygų autorė Janina Juzėnienė savo kaimynams viešviliečiams pasakojo, kad rašymas ją viliojo nuo pat jaunystės: „Kartą perskaičiau pokalbį su vienu rašytoju. Jis sakė: paimkite į rankas pieštuką, būkite tikroviškas nuo pradžios iki pat galo – ir jūs jau rašytojas.“ Tačiau jaunystėje Janina knygų nerašė, bet augino dukras ir dirbo su rašymu visai nesusijusius darbus. Palaidojusi ilgai ligos patale slaugytą vyrą, prieš keturiolika metų ji iš Radviliškio persikėlė gyventi į Viešvilę pas dukrą Vandą Šašienę. „Tuomet atsirado rašymui sąlygos ir laiko turiu į valias“, – sako dviejų knygų autorė.
Kai dukra jos kūrinėlius įdėjo į interneto svetaines rašyk.lt ir kūrybingi.lt, pasirodė gražių atsiliepimų, žmonėms patiko vaizdingai parašyti pasakojimai apie paprastų žmonių gražų gyvenimą. 2009 m. anūkas pasirūpino išleisti savo močiutės knygą „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“. Garsas nuėjo per Lietuvą, knygą skaitė įvairių profesijų žmonės ir visiems ji patiko. Neseniai išleista antroji knyga – „Ubagėčka“ savo tematika tęsia pirmąją.
„Tai tikro gyvenimo romanas – nei pridėt, nei atimt“, – internautų atsiliepimą pacitavo knygos pristatymo renginį Viešvilėje vedusi Danutė Daugirtienė. Abiejose knygose gyvai pasakojami autorės iš vaikystės ir jaunystės prisimenami įvykiai ir vaizdai. Pasakotojos kalba labai vaizdinga ir žodinga, skaityti jos kūrinius – vienas malonumas. „Tai – genuose užkoduotas talentas, ne kitaip! Džiaugiamės turėdami savo rašytoją“, – gyrė D. Daugirtienė.
Tačiau J. Juzėnienė rašo ne apie Viešvilę. Ir knygos pavadinimas – „Ubagėčka“ skamba mūsų ausiai neįprastai – aukštaitiškai. Į abiejų knygų puslapius sugulė jų autorės vaikystės ir jaunystės, prabėgusios Kupiškio krašte, atsiminimai. Tačiau kūrinių temos ir problemos svarbios ir įdomios bet kokio krašto ir bet kokio laiko žmogui – meilė ir draugystė, garbė ir atsakomybė, turto godumas ir padorumo išsaugojimas.
Pirmieji ką tik išleistos J. Juzėnienės knygos „Ubagėčka“ skaitytojai ir vertintojai – kaimynai viešviliečiai. „Knygoje daug optimizmo. Skaitai ir norisi sužinoti, kuo baigsis, o baigiasi dažniausiai viskas gerai“, – apibūdino D. Daugirtienė teigiamą knygos personažų ir autorės požiūrį į gyvenimą.
„Dažname kaime yra dainininkų, muzikantų ir šokėjų, o rašytojų – ne kiekviename“, – sakė Aldona Palavinskienė, besididžiuojanti, kad su knygos autore ne tik viename kaime, bet ir tam pačiam name gyvena. Su dideliu malonumu perskaičiusi knygą, rado joje daug vaizdingų posakių, gražių minčių, citavo juos susirinkusiesiems ir skaitė ištraukas iš apsakymų. „Kad sugundyčiau ir kitus knygą perskaityti“, – sakė A. Palavinskienė. Ir tikrai – krūvelė pardavimui skirtų knygų kaipmat buvo išgraibstyta, o renginio pabaigoje prie rašytojos nutįso autografų laukiančiųjų eilutė.
Daug apmąstymų J. Juzėnienės apsakymai sukėlė Irenai Foktienei. „Gyvenimas pateikia žmogui daug problemų ir netikėtumų, kartais su jais susidorojame, o kartais ir suklupti tenka. Labai sunkus išbandymas valdžia ir turtu. Turtas svarbu, bet svarbiausia – dvasiniai turtai“,- tokiomis mintimis dalijosi Irena apie jai ypač patikusį apsakymą „Broliai“.
Algirdas Sinkevičius irgi susižavėjo J. Juzėnienės knyga: „Kai perskaičiau pirmą apsakymą, sakiau – imu gėlę ir einu pas tą moterį“. Tačiau nenuėjo, kaip pats sakė – dėl šiaurietiško būdo, nes „esam uždari, net kai reikia pagirti, dar lūkuriuojam“. Tačiau gražiausią gėlę knygos autorei A. Sinkevičius įteikė ir dar patikino, kad savo paruoštą „Viešvilės istoriją“ būtinai pakoreguosiąs, mat J. Juzėnienę turįs įrašyti šalia kitų žmonių, garsinančių miestelį.
D. Daugirtienė teigė, kad Viešvilės rašytoja ir jos kūryba rimtai susidomėjo knygų „Kūrėjų pėdsakais“ leidėjas Benjaminas Kondratas. Jis ketina atvykti į Viešvilę susipažinti su J. Juzėniene.
Viešviliečiai negailėjo nuoširdžiausių žodžių ir gražiausių gėlių savo kaimynei rašytojai, padėką jai perdavė ir Viešvilės seniūnas. Visi linkėjo ir prašė – rašyti ir rašyti.
„Išėjo knygelė – yra ir šventė, bet gali ji būti ir paskutinė. Nežinau, kaip bus su tuo rašymu“, – džiaugėsi, bet kartu ir nerimavo J. Juzėnienė. Pasirodo, ji pristigo siužetų, nes viską, ką iš anų laikų prisimena, jau kaip ir surašiusi. Tačiau kaimynai taip lengvai su tuo nesusitaikė – jie žadėjo papasakoti siužetų, kad žodį ir plunksną įvaldžiusi moteris juos užrašytų – nes didelis dalykas yra parašyti taip, kad skaitymas būtų tikras malonumas.
Danutė Karopčikienė
