Šiais laikais, kai esame raginamos keistis, išbandyti vis ką nors naujo, kelti sau iššūkius, pastovumas irgi gali tapti didele vertybe. Rima Balčiūnienė sakydama, kad gyvena paprastai ir ramiai, tikrai nesako, kad nuobodžiai – patinkantis darbas, jaukūs namai ir santarvė šeimoje, seniai atrasti laisvalaikio pomėgiai yra tai, kas suteikia gyvenimui pilnatvės ir žavesio.
Skirsnemunietei Rimai Balčiūnienei kasdienė kelionė į Jurbarką nesudaro jokių nepatogumų, nes šitaip gyventi ji įprato jau nuo vaikystės, kai ketvirtoje klasėje pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Dabar toje pat, tik besivadinančioje Antano Sodeikos meno mokykla, ji moko kankliuoti savo mokines.
„Mokiausi muzikos pas kanklininkę Adelę Vyšniauskaitę – jai turiu būti dėkinga už savo specialybę“, – sako Rima. Baigusi 8 klases ji įstojo mokytis į Klaipėdos Jono Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą ir tapo muzikos pedagoge. Mokyti nėra lengvas darbas, taip gali galvoti tik to nedirbantieji. Kas mato tik rezultatą, gali galvoti – na, kas čia tokio – prisėdai ir pagrojai. Bet tai yra tik rezultatas, kuris pasiekiamas ilgai ir kruopščiai dirbant. Kanklių mokytojos darbas Rimai patinka. Po studijų 10 metų ji dirbo „Ąžuoliuke“ muzikos vadove. „Smagu dirbti su mažiukais, bet mieliausia dirbti tai, ką geriausiai moki“, – įsitikinusi Rima.
Meno mokykloje R. Balčiūnienė dirba jau septyniolika metų. Pernai išleido pirmą savo kanklininkių laidą – tris mergaites, šiuo metu turi dvylika mokinių.
Gražiu moterišku pavadinimu instrumentas mums siejasi su moteriškumu gal ir dėl to, kad kankliuoja dažniausiai moterys. Tačiau senovėje kankliavimas laikytas ypatinga meditacijos forma ir kankliuodavo tik vyrai.
Kanklės yra vienas seniausių lietuvių liaudies styginių muzikos instrumentų, siekiančių tuos laikus, kai lietuviai buvo stabmeldžiai ir tikėjo, kad žmogaus siela gali persikelti į medį, į kankles ir kalbėti arba raudoti žmogaus balsu. Dabar kanklės yra orkestro, ansamblio ir solo instrumentas, o repertuarą joms kuria profesionalūs kompozitoriai, pritaikę šiuolaikinės muzikos naujoves.
Mokinės labiausiai mėgsta groti ansamblyje, o ir pati mokytoja Rima neretai kankliuoja kartu su jomis. „Man smagu, bet kai pati groji, sunkiau matyti ir girdėti, ką groja mergaitės, todėl dabar pratinu groti jas vienas“, – sako kanklių mokytoja.
Jos darbo diena ilga, namo grįžta vėlai. Savaitgaliai irgi dažnai užimti, nes važiuoja su savo kanklininkėmis į festivalius ir konkursus. O dar Rima pati dalyvauja kultūros centro moterų ansamblyje „Verdenė“ – jau seniai, beveik trisdešimt metų. „Negalėčiau nedainuoti. Vasara, kai nebūna repeticijų, prailgsta, kažko trūksta. Ir nebūtinai koncertų – mes gražiai sutariame, mums gera būti kartu“, – teigia ansamblio senbuvė.
„Namie irgi turi skambėti muzika, tyloje būti aš nemoku“, – sako Rima. Virti valgį, žinoma, jos pareiga, bet ne varginanti. Dabar šią pareigą iš mamos neretai jau perima suaugusios dukros, mokančios ir sriubą išvirti, ir skanumynų iškepti, o Rima susigalvoja ką nors naujo, pavyzdžiui, jau metus savo šeimai ji kepa naminę duoną – kartą per savaitę.
„Mūsų šeima rami, kiekvienas turim savo darbus, savo reikalus ir vienas kitam nediktuojam“, – sako moteris. Rima su savo vyru Jurgiu, nors tas nuo vaikystės gyveno gretimame kaime, į porą suėjo, kai abu jau buvo suaugę ir charakteriai susiformavę – ji baigusi mokslus, jis atitarnavęs armijoje. „Atitiko charakteriai, – paprastai aiškina Rima jųdviejų poros dermę ir šeimos santaiką, – nėra taip, kad nepasiginčytume, bet iš esmės dėl visko sutariame ir mums gera kartu. Jurgiu visada galiu pasitikėti ir net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.“
„Šeima nėra laisvalaikis, bet dabar jau dukros didelės ir laisvo laiko daugiau. Kažkada visi gyvenome labai įtemptą gyvenimą – viso rajono mokiniai valgė mūsų keptas bandeles. Naktį – kepam bandeles, ryte – į darbą. Norėjom užsidirbti, daugiau turėti“, – pasakoja Rima apie buvusį šeimos verslą, kurį, pasak jos, sumaišė Europos Sąjunga, pateikusi didelius reikalavimus ir maža garantijų, kad tavo pagamintas produktas bus kam nors reikalingas. „Bet ir gerai, – nesigaili moteris to įtempto gyvenimo, – juk ne jaunyn einame, daugiau laiko sau skirti galime.“
Rima niekada nesiguodžia, kad neturi kur dėti laiko. Pedagogų ilgos atostogos, tik kai Rima atostogauja, Jurgiui, užsiimančiam langų verslu, pats darbymetis. Smagu, kai ištaiko kokią savaitėlę abu kartu nuvažiuoti į Maskvą. Ta kelionė irgi susijusi su Rimos vertinamu pastovumu. Maskvoje gyvena jos vaikystės draugė. Nors ilgus dešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ryšiai buvo nutrūkę, Rima savo geriausią draugę susirado ir dabar jų šeimos kasmet lanko viena kitą.
Daug ilgųjų atostogų ir kitų laisvų valandų Rima praleidžia darydama įvairias puošmenas – seges, karolius, apyrankes, auskarus, tik žiedų nemėgsta nei daryti, nei mūvėti. Šis pomėgis suteikia ir malonumą, ir galimybę visada atrodyti puošniai ir originaliai. Itin moterišką savybę – puoštis Rima paveldėjo ir daug ko išmoko iš mamos. Nors puoštis deficito laikais buvo labai nelengva. O dabar visko pilna, bet Rimos niekada neviliojo parduotuvinės puošmenos. Jaunystėje stiliaus fantazijas padėdavo įgyvendinti draugė, puiki siuvėja Jolanta, dabar – sesuo Rasa, o ir fantazijos, pasak Rimos, bėgant metams darosi nuosaikesnės.
„Rankų darbas mielesnis ir šiltesnis, mėgstu tai, kas padaryta savo rankomis“, – sako Rima. Kruopštumo reikalaujančius darbelius mėgsta ir dukros: visuomenės sveikatos bakalauro studijas bebaigianti Monika šiuo metu pamėgusi dekupažą, o jaunesnioji – Rūta, kuri mokosi Smalininkų TVM, daro seges ir labai mėgsta modeliuoti ir siūti.
Į kokius nors kursus ar mokymus Rima neina, nes nelabai tam būtų laiko. Medžiagų ir įrankių nusiperka, o jau kaip ką padaryti, nesunku ir pačiai sugalvoti. Turėdama nemažą atraižą odos, sumanė pasisiūti rankinę – ir pasisiuvo. Draugės stebėjosi, gyrė ir sakė, kad jos rankos teisingai išaugusios. „Nežinau, – sako Rima, – bet man tikrai nei sunku, nei sudėtinga pasiūti rankinę, panašią ir draugei pasiuvau.“
Kalbėjomės su Rima jos gimtadienį, tokią dieną, kai galima būtų pasverti dar vienus praeitin nugrimzdusius savo metus. Tačiau Rima sako nesureikšminanti nei gimtadienių, nei metų ir nekelianti klausimo, kada – kai buvo 30-ies ar dabar – gyventi geriau. Džiugina artimųjų ir bičiulių įteiktos gėlės ir gimtadienio proga ant palangės sužydę amariliai. Jautiesi gerai, kai gerai šeimos nariams, kai sekasi mokiniams. Esi ramus, nes panašiai buvo ir vakar, tikiesi, kad bus ir rytoj.
Gyvenimas juk – ne kanklės, kurias, kad skambėtų, reikia suderinti kasdien. Gera, kai kasdienybė būna suderinta – seniai ir ilgam.
Danutė Karopčikienė
