Šeima yra didžiausia žmogaus užgyvenama vertybė (2)

Neapgalvoti poelgiai nebūtinai sujaukia gyvenimą. Juodaitiškės Svietlanos Mickuvienės istorija byloja ką kita – ji, paauglė, gana liūdnomis aplinkybėmis spontaniškai liko Lietuvoje, o traukiniu namo į Ukrainą išdardėjo ne tik jos svajonė, bet ir mama. Ne, Svietlana ir nebuvo, ir nesijautė palikta, tad ir neliūdėjo – Juodaičiuose pritapo, sukūrė šeimą ir savo namus, kuriuose yra laiminga. Tik artėjant vasarai ima sapnuoti savo vaikystės miestą ir ruoštis kelionei – kasmet, jau beveik tris dešimtmečius.

Svietlana Mickuvienė, kai prakalbstame apie laimę, samprotauja taip: „Darbas atima gal net daugiau laiko nei šeima. Bet šeima yra šeima. Man pasisekė su viskuo.” Svietlana yra mokytoja ir, kaip teigia jos vyras Sigitas, į darbą eitų net tuomet, jei už jį nemokėtų atlyginimo. Ji dirba Juodaičių mokykloje, toje pačioje, į kurios 9 klasę atėjo lietuviškai temokėdama tik pasisveikinti.

Juodaičiai – jos mamos tėviškė, tad Svietlana nuo mažens vasarodavo pas senelius. Tačiau 1981-ųjų rudenį abi su mama iš Ukrainos atvyko ne ilsėtis, bet laidoti šešiolikmetį žuvusį Svietlanos dėdę. „Po laidotuvių mama nedrįso palikti senelių vienų ir paliko jiems mane. Nekilo jokių klausimų – mamai reikėjo į darbą, ir man tai neatrodė jokia tragedija, – pasakoja Svietlana. – Mudviejų apsisprendimas buvo spontaniškas, nulemtas emocijų.”

Buvo rugsėjo vidurys. Namie, Nikolajevo mieste, Svietlana ką tik buvo pradėjusi mokytis geležinkelininkų technikume – vasaromis traukiniais keliaudama pas močiutę susižavėjo palydovės darbu ir pati svajojo ja tapti. Likusi Juodaičiuose po kelių dienų atsitokėjo, kad tą svajonę nusivežė traukinys. Suprato, kad reikia kažko imtis. Teta palydėjo Svietlaną į Juodaičių mokyklą.

„Direktorė nepabūgo priimti mane į 9 klasę, nors lietuviškai temokėjau tik „laba diena”, – prisimena Svietlana, tik neprisimena, kad jai būtų buvę labai sunku: niekas iš jos nepasijuokė, nesišaipė, mokytojai leido atsakinėti rusiškai. Praėjusią vasarą susitikusi mokyklos laikų draugę Remigiją Svietlana nustebino ją priminusi, kaip atkakliai ši mokė ją lietuviškos tarties.

Susidraugavusi su Sigitu, kuris buvo metais vyresnis ir gerai mokėsi, Svietlana turėjo dar labiau pasitempti. Ji tiksliai prisimena jųdviejų pažinties datą, rugsėjo 24-ąją, nes nuo tada nebeišsiskyrė. „Ką turiu gyvenime – dėka Sigito. Nuo pat pradžių pajutau, kad jis yra mano žmogus. Labai geras ir man, ir vaikams, išprusęs, moka labai gražiai bendrauti su senais žmonėmis”, – negaili moteris gerų žodžių savo vyrui. O ir yra už ką: jauna ištekėjusi Svietlana buvo vyro leidžiama į mokslus. Studijavo daug ir ilgai – rusų kalbą Pskovo pedagoginiame institute, paskui, patarta direktorės, parėjo į Šiaulius, tapo pradinių klasių mokytoja, vėliau studijavo socialinę pedagogiką. Beje, direktorė Nijolė Jociuvienė, pasak Svietlanos, yra davusi jai ne vieną naudingą ir labai laiku patarimą. O vyrui Sigitui garbė už tai, kad ūkininkaudamas Svietlanos senelių žemėje, dirbdamas gaisrinėje, žmonai išvykus į studijas puikiai sužiūrėdavo ir namus, ir 4 keturis jųdviejų vaikus.

Nors svajonė dirbti geležinkelininke prapuolė, kitos – išsipildė su kaupu. Nuo vaikystės, kaip ir visos mergaitės, Svietlana svajojo būti mokytoja ir mama. „Tik abejojau, ar mokytoja būti esu verta, nes visos mokytojos man atrodė kažkokios ypatingos”, – prisimena moteris, jau ne vieną dešimtmetį esanti ir mokytoja, ir mama. Mickų vyriausiajai – Elingai – 25-eri, baigusi magistrantūrą ji dirba įdomų darbą, sukūrė šeimą ir savo laime džiugina tėvus ir senelius. 23-ejų sūnus Eimantas prieš metus, per pat Mokytojų dieną, padovanojo savo mamai – mokytojai pirmąjį anūką – Domantą. Karina – Ariogalos gimnazijos ketvirtokė, jau ir ji pakėlusi sparnus. Tik mažasis – Kajus dar ilgai bus „naminis”, šiemet mama jį vedasi į pirmą klasę ir jiedviem gera žygiuoti kartu, susikibus už rankų, į mokyklą.

Svietlana sako, kad iš savo uošvės, kurią vadina mama, išmoko daugybę gerų dalykų, jai dėkinga už tai, kad yra puiki šeimininkė. Svietlana moka iškepti ir „Napoleoną”, ir šakotį, keturis kartus buvo svočia vestuvėse, o svočios pyragą visad kepė pati. „Bet svarbiausia, ką gavau iš savo uošvių,- kad šeima yra pati didžiausia vertybė. Apie tėvukų namus sukdavosi visas vaikų ir giminių gyvenimas, dabar sukasi apie mus”, – sako Svietlana ir pasakoja, kaip visa giminė ruošėsi tėvukų – Juozo ir Bronislavos Marijonos Mickų auksinėms vestuvėms. Prie altoriaus auksinę porą palydėjo vaikai, anūkai, marčios ir žentai, didžiulis būrys giminių ir draugų.

„Esu laiminga savo namuose, su šeima, su giminaičiais, su visais žmonėmis, nes visi yra geri – blogų aš nesutikau”, – sako pašnekovė. Šešiolikos ji pasirinko lietuvių tautybę, vėliau tapo katalike – kad galėtų kartu su vaikais eiti į bažnyčią, mokyti juos žegnotis, nes čia jos namai, čia ji yra laiminga. Laiminga ir tada, kai į mintis ir sapnus įsismelkia vaikystės miesto tolimoje Ukrainoje ilgesys. Bet Svietlanai ta šalis neatrodo tolima. „Kasmet dvi savaites visa šeima atostogaujame pas mamą Ukrainoje – pailsiu, pabūnu tarp savų. Kalbam, dainuojam ukrainietiškai. Aplankau pusbrolius ir pusseseres – mus svetingai sutinka visas kaimas: „lietuviai atvažiavo!” Mano vaikai pastebi Lietuvos ir Ukrainos kultūrų ir žmonių gyvenimo skirtumus, ypač tai, kas ten prasčiau. Su pusbroliais jie dažniausiai kalbasi angliškai”, – pasakoja lietuvės ir ukrainiečio dukra.

Per tas dvi savaites Svietlana kartu su mama daro ukrainietišką vyną ir verda ypatingą abrikosų uogienę – automobilio bagažinėje vežama į Lietuvą ji labai domina pasieniečius, parsiveža iš mamos daržo baklažanų ir paprikų. O kai susiruošia atgal ir sako „važiuoju namo”, Svietlanos mamai, kaip ir visoms motinoms, suspaudžia širdį. Ir Svietlanai graudu, kad anksčiau kasmet atvažiuodavusi, pastaruoju metu anūkų mama nebeaplanko – per aukštos valstybių sienos: daug formalumų ir nepigu.

„Bet mano namai yra čia”, – tvirtai žino juodaitiškė Svietlana. Ją džiugina susibūrusi kaimo bendruomenė, kurioje ji – sava ir reikalinga. Čia – jos miela mokykla: ar gali būti kas geriau už džiaugsmą teikiantį darbą? Čia tokie jaukūs vakarai, kai mažasis Kajus prie stalo krebždena pamokas, o iš po mamos virbalų rangosi mezginys – šiltų vilnonių kojinyčių Svietlana primezgė ne tik savo anūkui, bet ir kitiems giminės mažyliams. O kai iš tolimųjų reisų sugrįžta tėtis Sigitas, kai suguža tėvų namus jau palikę vyresnėliai, Svietlana kaičia didžiulį puodą ir verda tikrus ukrainietiškus barščius – tokius pat skanius kaip vaikystėje.

Ir taip gera prie didelio stalo – saviems ir svečiams. Gera namuose, kur ant sienos kabo ukrainietiškas rankšluostis, ant kurio padėjusi kepalą duonos Svietlanos mama palydėjo ją į šeimos gyvenimą. Su tuo pačiu mamos rankšluosčiu Svietlana į gyvenimą išleido savo vaikus. Mamos rankšluostis byloja apie netrūkinėjančias meilės gijas, apie didžiausias, kokias žmogus gali užgyventi, vertybes – namų jaukumą ir širdžių šilumą.

Danutė Karopčikienė