Raudonėje Oninės – didelė šventė, tad ir Onų tame krašte dairėmės. Seniūnas Česlovas Meškauskas supažindino su dviem: viena – liūdinti, gedinti savo per anksti išėjusių artimųjų, kita – linksma ir gyvybinga, gera nuotaika užkrečianti ir aplinkinius.
Visko pilni namai
Onos Gabrielaitienės namus Balandžių kaime, tuoj už Raudonėnų, privažiuojame per pačią vidurdienio kaitrą. Tingiai suamsi šuo, nė nesiteikdamas išlįsti iš būdos pavėsio. Onai tie karščiai – ne naujiena: „Mano vaikystės vasaros irgi būdavo karštos. Lakstydavom basi, kepėm kiaušinius ant smilties.” Tik tų kiaušinių nemie retai tebūdavo. Onos tėvai buvo bežemiai, „iš terbų” – iš to, ką gaudavo dirbdami pas svetimus – augino devynis vaikus. Ona dažniau kepdavo bulves ant krosnies rinkių. Ji – vyriausioji – būdavo pristatyta žiūrėti mažųjų, o kaimynė tėvų paprašyta prižiūrėti Oną, kad po kaimą nelakstytų, namų žiūrėtų. Bet vis tiek išlėkdavo su kaimo vaikais, duoną ir pieną, mamos parneštus, jiems išdalydavo.
„Kai prasidėjo karas, buvau devynerių metų. Mamutė mane vesdavosi į Šilinės ąžuolyną, kur vokiečiai buvo įsitaisę virtuvę, bulvių skusti. Ten gaudavom pavalgyti”, – prisimena Ona skurdžią savo vaikystę. Jau nuo mažų dienų ji sako įpratusi matyti saulę tekant ir leidžiantis – tokia ilga diena sunkiai dirbant.
Vyrą gavo irgi bežemį, iš šešiolikos vaikų šeimos. Bet abu jauni, stiprūs, tad viskas, ką užgyveno – savo rankomis ir savo jėgomis pelnyta. „Pradėjom gyventi, kai pradėjom dirbti fermose”, – sako Ona, kuri 17 metų rankomis melžė kolūkio bandos karves. Darbas sunkus, bet pasistatė namus ir vis stengėsi, kad nieko juose netrūktų.
Tik jau nepagalvokit, kad Ona guodžiasi – ji tik džiaugiasi, kad Dievas duoda jai sveikatos darbuotis, nes, pasak jos, pačios liūdniausios dienos, kai pabaigia darbus – spalio pabaiga, lapkritis, gruodis. Onos žemėje dera javai, tvarte kriuksi kiaulės, patvartėj – paukščių pulkas. Jos namai, nors jau 22 metus našlauja, tebėra visko pilni, šviečia naujais langais, šviesiomis sienomis, šiuolaikiškais baldais. O jei kas nors tarsteli, kad, girdi, kiek čia to gyvenimo belikę ir kam čia tau reikia, Ona net pykteli – juk kol žmogus gyveni, tol ir reikia.
Ant stalo Ona neša vaišes – senovišką kumpį. „Senoviškas, nes mamutė taip darė, ir aš taip darau”, – paaiškina ji. Kumpis jos pačios išaugintos kiaulės. Nupjovusi lašinius, kumpius pamerkia į rasalą, kurį reikia išvirti: kilogramui mėsos dėti 35 gramus druskos. Yra ir kitoks būdas patikrinti rasalo sūrumui: į vandenį su druska įmesti bulvę – kai ši iškyla į viršų, druskos gana. Dar įmesti pipirų ir lauro lapelių. Rasale kumpius stipriai paslėgus mirkyti iš viso 6 dienas, tik po dviejų dienų stipriai slėgti nebereikia, tik tiek, kad visa mėsa būtų rasalo apsemta. Paskui rūkyti alksninėmis malkomis arba pjuvenomis – ilgai, net dvi savaites, kad mėsa išrūktų iki pat kaulo. Išrūkytus kumpius Ona sukabina klėtyje – ten tamsu ir vėsu, jokių musių, mėsa puikiai laikosi.
Ar kuri šiuolaikinė šeimininkė imtųsi tokio ilgo darbo? Juk nei laiko, nei sąlygų tam nebėra. Pagaliau ir mėsos parduotuvėse – kiek nori ir kokios nori. Apie ją Ona sako: „Esu ragavusi – gražiai atrodo, bet skonis ne tas.” Kaip lietuvių rašytojas R. Granauskas rašė, užaugs vaikai, nežinantys naminės duonos skonio. Daug tokių jau užaugo.
O. Gabrielaitienė ir duoną kepti moka. „Aš, Marytė Bruožienė ir jau mirusi Anelikė Ročkienė kolūkių laikais kepėm duoną ir statėm į parduotuvę. Kolūkis duodavo miltus, o mums užrašydavo darbadienius”, – pasakoja Ona. Duonkepę savo namų virtuvėje jau išardė, bet turi vasarinėje, ten kepa pyragus, duonos – nebe, nes nebėra ir malūno, buvusio Raudonėje prie pilies. Bet jei reikėtų, iškeptų, nes raugo pas gerą gaspadinę rastų – girdėjusi, kad Bruožienė dar kepa.
Gera gaspadinė yra ir Ona. Kai abu su amžinatilsį vyru Bronium į darbus eidavo, pusryčiams ji privirdavo cepelinų. „Argi sunku? – į nuostabą klausimu atsako Ona. – Bulves nusiskutu iš vakaro, vakarienei bulvinės košės išverdu – pavalgom, ir cepelinams dar lieka. Ryte vyras išeina žolės pjauti, karvių šerti, o kai brigadininkas ateina į darbą kviesti, mano jau cepelinai ant stalo garuoja. Mikli buvau, dirbau visą amžių, kad visko turėtume.”
Ir dabar mikli ir darbšti Balandžių kaimo Ona, todėl ir jos gyvenimas visko pilnas. Ir linksma, nes, pasak jos, kam sveikatą liūdesiais gadintis. Ona mėgsta nueiti kur ar nuvažiuoti, su žmonėmis pabendrauti, namuose svečių sulaukti. O sulaukusi deda ant stalo kumpio ir skilandžio, papjausto agurkėlių – viskas šviežia, senoviškai namie padaryta. Viskas gardu, viskas iš širdies, nes Ona myli visus, kurie ją aplanko.
Šypsosi prisiminusi praeitį
Raudonėnuose gyvenanti Ona Šimulynienė nuo vasaros kaitros slepiasi savo nameliuose. Nebenauji tie nameliai, jaunystėje, kai susituokė, jos žmogaus statyti. Onutės amžinatilsį vyras Pranas sugebėjo, ne tik sau – ir kitiems namus statė. Kadaise jau Prano nebėra, jau daugybę metų našlauja Onutė – viena pati, nes nerūpėjo jai kiti vyrai.
Sėdi savo kambarėlyje, žvelgia pro langą. Mato darželyje klestinčias gėles, nors ir kaitros alsinamas, ir akmeniniai grybai pievelėje kelia raudonas galvas – irgi jos vyro daryti. „Kai pasistatėm, dar nebuvo mados tų darželių daryti”, – sako Onutė. Bet jiedu pasidarė, norėjo, kad būtų gražu. Ir buvo – gražiai tvarkoma sodyba prie pat kelio džiugino ne tik pačius, bet ir kitų akis ir širdis malonino. Turi Onutė net seniūnijos padėką už darbščias rankas, už puikiai tvarkomą sodybą.
Pro langą matyti ir kapinės kitoje kelio pusėje. Nebaugina Onutės to mirusiųjų miesto kaimynystė. „Tik jaunystėj, kai eidavom į šokius per kapines – pagatavi ant tvorų užsikarti, kad nabašninkas neišlįstų”,- prisimena ji. O kai apsigyveno priešais kapines, 35 metus buvo jų prižiūrėtoja. Apeidavo, patvarkydavo, parodydavo, kur duobę kasti. Kiek jau ten atgulė kaimynų, giminių. Nedideli tie Raudonėnų kapeliai, labai seni. Ir Kasteris, Raudonės pilies šeimininkas, prieš šimtą metų ten palaidotas, ir jo kapą Onutė apšluodavo, aptvarkydavo.
Labiausiai Onutė norėtų pro langą išvysti parvažiuojančią, pareinančią savo dukrą. Bet nebepareis, nes niekas, ką pasivadino Dievulis, nėra parėjęs. O pasilikusiesiems reikia gyventi su mauduliu ir su šviesiu išėjusiųjų paveikslu mylėti nenustojančioje širdyje.
Ir gyvena Onutė. Ravi gėlynėlį, palaisto, daržiuką pakapsto, palakina katiną, lesina višteles – toks nebedidelis dabar jos ūkis. Itin didelis niekada ir nebuvo, nes Raudonėnų Šimulynai nebuvo kolūkyje: nelaikė karvės, tik kiaulių augindavo. Pranas – upeivis, vasaromis plaukiojo Nemunu su žemkase, o Onutė – siuvėja, jos kambarėlyje nuolat trinksėdavo „Zingeris”. „Taip ir kuičiuosi, kol nieko neskauda, – sako Onutė. – Ateina kaimynė Stasė, ji neseniai dar čia gyvena, bet labai gera moteris. Sesuo aplanko, o aš jau retai pas ją benueinu – toli.”
Jauna, būdama šešiolikos, Onutė Jurbarke mokėsi siūti. „Siuvėjai buvo trisdešimt metų, ji man atrodė labai sena. Praėjo viskas greitai, nejunti, kaip praeina”, – atsidūsta Onutė. Bet kai prisimena jaunystę, kur buvo ir daug laimingų dienų, šypsena atsiranda jos veide, gražiai papuoštame metų ir rūpesčių nubalintais plaukais.
„Po karo siūdindavosi žmonės ir paltus, ir kostiumėlius, sukneles – iš kartūniuko ir iš geresnių medžiagų. Tada gatavų nebūdavo. Siuvau tik moterims, vyrams nebent ką pataisydavau. Kaime buvom kelios siuvėjos, dabar nėra nė vienos”, – pasakoja O. Šimulynienė, pasipuošusi pačios pasisiūta suknele.
Onutė kartu su seserim Vale dainavo ansamblyje, kuriam vadovavo Vanda Gečienė. Repeticijos, koncertai – visokių juokų būdavo, vėl šypsosi Onutė prisiminusi tas linksmas dienas su dainomis. Nuo šešiolikos metų ji gieda bažnyčios chore, dar ir dabar, nors vis rečiau bažnyčion benueina.
Jau devintą dešimtį gyvenanti su gražiu savo vardu Onutė sako, kad švęsti Onines seniau nebuvo už ką, o dabar ir sveikatos nebėra. „Tik vaikai, anūkai pasveikina, seniūnas kasmet nepamiršta ir dovanų duoda”, – džiaugiasi ji.
„Vienatvė baisi”, – atsisveikinant tarsteli moteris. Bet nesielvartaukite, Onute! Atvažiuos marti ir sūnus, aplankys anūkės – yra daug Jus mylinčių ir gerbiančių žmonių. Nusišypsokite, nes vardadienio proga ir visi „Trijų kampų” skaitytojai linki Jums šviesių dienų.
Danutė Karopčikienė
