Teigiama, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis, o tai, ką nusikalame, lemia daugybė dalykų – noras, ryžtas ir valia, pasitikėjimas ir įgūdžiai, nusiteikimas… Laimė priklauso ir nuo daugybės nuo mūsų visai nepriklausomų aplinkybių, o gal mums taip tik atrodo, kai ieškome pateisinimo savo gyvenimui. Iš tikrųjų kiekvienas galime rinktis, kaip, kur ir kokią savo laimę kalti.Jurbarkietė Eugenija Vigelienė neapsimetinėdama sako, kad gyvena taip, kaip nori, ir yra laiminga. Tiesa, ji prideda žodelį „dabar”, nes jos kelyje į laimę irgi būta įvairių, ir ne vien palankių, aplinkybių.
Užsukusi vieną popietę į Eugenijos namus radau ją betupinėjančią kieme apie savo gėles. Buvo tik prieš porą dienų sugrįžusi iš kelionės į Austriją, tad ir augalėliai jos, ir ji jų išsiilgusi. Gėlės – vienas didžiausių Eugenijos pomėgių, tad neabejoju, kad ji ne tik išrovė ne vietoje išstypusią žolę, surinko nukritusius žiedlapius, bet ir pašnekino kiekvieną savo augintinę.
Nors kasmet išvyksta į kelionę pamatyti svečių šalių, Eugenija teigia esanti namisėda. Ir tai visiškai suprantama, nes jau prieš gerą dešimtmetį ji susikūrė namus tokius, kokie jai mieli, ir kurie yra ne tik jos poilsio, bet ir darbo vieta. Daugiau kaip prieš dešimtmetį likusi be darbo, be pinigų, išsiskyrusi su vyru Eugenija nepasidavė nevilčiai ir neveiklumui. Pardavusi sodą namo rūsyje ji įsirengė pobūvių salę, pirtelę ir baseiną. Netrukus viena pažįstama paprašė apgyvendinti kelis užsieniečius, atvykusius medžioti. Nuo to viskas ir prasidėjo – uždirbtus pinigus moteris investavo į verslą: savo name įrengė miegamuosius ir įsteigė nakvynės namus.
„Statyti – man didžiausias malonumas”, – sako E. Vigelienė. Visa, kas jos nakvynės namuose įrengta, kad svečiams būtų patogu, jauku ir gražu, suprojektuota pačios šeimininkės. Žinoma, plytų ji nemūrija ir sienų neglaisto – ji tik planuoja ir organizuoja, o dirba specialistai. Bet ir Eugenijai darbų iki soties ir nė vienas jos negąsdina. Vedžiodama po savo namus, kur beveik visos erdvės skirtos svečiams, pravėrusi katilinės duris kuo rimčiausiai sako: „Čia mano darbo vieta”. Ir ne tik čia, nes Eugenija savo įsisteigtame versle yra vienintelė darbuotoja. „Tame versle išreiškiu save, nes gėlės ir valgio gaminimas yra didžiausi mano pomėgiai. Malonumas, ir dar iš to gyvenu”, – džiaugdamasi sako moteris.
Jos diena prasideda šeštą ryto. Iš vakaro susiplanuoja darbus ir triūsia. „Vakare dešimtą valandą viską išjungiu. Kinu sotus nebūsi, o poilsio – ko vakare nepaimsiu, ryte negrąžinsiu”, – apie griežtą savo dienotvarkę pasakoja nakvynės namų šeimininkė. Pusdienio jai prireikia apeiti visus augalus kieme, žiemos sode, šiltnamyje. Paskui – valyti, tvarkyti, kad kiekvienas kampelis atvykusį svečią sutiktų švara ir jaukumu. „Aš stengiuosi, kad žmonės, kartą pas mane apsigyvenę, vėl sugrįžtų”, – sako Eugenija. Taip ir yra – kelią į E. Vigelienės nakvynės namus, įsikūrusius ramioje gatvelėje ir nuo miesto šurmulio atribotus žalia augmenijos uždanga, žino nuolatiniai lankytojai, daugiausia – užsieniečiai, atvykstantys medžioti Lietuvos miškuose.
Kad šiuose nakvynės namuose dažni svečiai medžiotojai, išduoda ir medžioklės trofėjai, sukabinti prie židinio, kur mėgsta vakaroti svečiai. Ir pati namų šeimininkė ne kartą yra dalyvavusi medžioklėje, tik medžioja ji ne šautuvu, o akimis ir sako, kad tokių įspūdingų vaizdų galima išvysti tik sėdint medžiotojų bokštelyje.
Pakviesta bičiulio vokiečio Eugenija keliauja ir į svečias šalis. Fazanų medžioklė Vengrijoje, žvejyba Italijoje ir Austrijoje, Slovėnija, Vokietija – šias šalis jurbarkietė matė ne pro ekskursijos autobuso langą. Bet pati įspūdingiausia buvo kelionė į Afriką. „Birželio mėnesį Pietų Afrikos Respublikoje žiema, bet karšta. Vandens temperatūra – 25 laipsniai, vietiniai nesimaudo – jiems per šalta. Žydėjo kai kurie medžiai, o kiti jau vedė vaisius”, – pasakoja Eugenija, vartydama storiausią nuotraukų albumą. Kelionėse mėgstančiai fotografuoti gamtovaizdžius moteriai nepavyko užfiksuoti tik įspūdingo Afrikoje saulėlydžio – saulė per akimirksnį pasislepia už horizonto. Viena nuotrauka primena, kaip supykdė senuką afrikietį, nes nufotografavo jį nepaprašiusi leidimo ir nesumokėjusi pinigų – vietiniai visokiais būdais uždarbiauja iš atvykėlių baltaodžių, tik Eugenija tuomet šito dar nežinojo.
Afrikoje Eugeniją pribloškė akimi neaprėpiami skurdžių lūšnynai ir pakerėjo safariai – kelionės į natūralią Afrikos gamtą stebėti gyvūnų. Nors egzotikos netrūko ne tik safariuose – šalia viešbutuko, kuriame Eugenija su bičiuliais buvo apsistojusi, vaikščiojo žirafos, zebrai ir kitokie pas mus tik zoologijos sode įmanomi pamatyti gyvūnai. Vartydama rankose suakmenėjusio medžio gabaliukus, prisirinktus išdžiūvusių Afrikos upių vagose, Eugenija sako norinti dar kartą ten nuvažiuoti.
Vaikštome po Eugenijos valdas – jos atskirą pasaulį miesto viduryje. Pievelėje noksta šilagėlės, klesti artišokas – ir gėlė, ir daržovė, tik Eugenija neragavo jo vaisiaus, nes gaila nuraškyti tokią grožybę. Didžiuliuose vazonuose žydi ryškiaspalviai oleandrai, parsivežti iš Vokietijos, šiltnamyje kabo šparaginės pupelės – iš Slovėnijos, nes Eugenija mėgsta iš kelionių parsivežti tokių suvenyrų. „Diena greit prabėga, sunku būna tik kai nespėju padaryti visko, ką noriu”, – sako daug dirbti įpratusi E. Vigelienė ir tvirtina darbo nebijanti, nes visą gyvenimą sunkiai dirbusi. Dabartiniai jos darbai nesunkūs, nes malonūs. Eugenija sutinka su savo vaikais, sakančiais, kad už sunkų mamos gyvenimą, dabartinis yra jai kaip dovana. „Vaikai užauginti, sveiki, dirba. Dukra Monika – Klaipėdoje, sūnus Karolis – Londone, jis retai aplanko. Nei aš turiu vaikams padėti, nei jie man. Niekada nesu taip gerai gyvenusi kaip dabar”, – neslepia Eugenija.
Tik sunku patikėti, kad šiai energingai, gražiai ir stipriai moteriai po keleto dienų sueis 64-eri. Smalsu, kur jos jaunystės ir energijos paslaptis? Bet jokių paslapčių lyg ir nėra, pasirodo, visą laiką apie tai ir kalbėjomės. Mėgiama veikla, kelionės duoda daug teigiamų emocijų. Dar – judėjimas. Eugenijos darbų rate būtini ir ilgi pasivaikščiojimai – visais metų laikais kas antrą dieną ji eina prie Nemuno ir vaikščioja po kelias valandas, o vasarą, kai svečiuojasi anūkė Marta, ir kasdien. Trise, nes palakstyti būtinai nori ir karelų suomių laika Dikas, „mano džiaugsmas” – taip jį apibūdina Eugenija.
„Niekur nėra taip gražu kaip mūsų panemunėj”, – tikina ne vieną puikų svečių kraštų peizažą regėjusi moteris. Kuprinėje ji parsineša vieną kitą Nemuno vandenų nugludintą akmenėlį ir jais, kaip ir parsivežtaisiais iš tolimų kelionių, puošia namus, kitokiais suvenyrais užgriozti savo namų ji nelinkusi.
Tai jau ir visos Eugenijos jaunatviškumo paslaptys? Dar ne – moteris jau daug metų sveikai maitinasi. Ji atsisakė kiaulienos, rūkytų gaminių, majonezų, padažų. Jos racione – daug daržovių iš nuosavo mažo daržiuko. Netgi nuostabiausio skonio lietuviškų tarkinių blynų, kuriuos taip mėgsta Eugenijos vaikai ir svečiai, pati ji teparagauja tik kartą-du per metus.
Dar Eugenija sako išmokusi nesinervinti dėl smulkmenų, o jos gyvenimo credo yra „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum”. Ar jai pavyksta? „Aš stengiuosi, nors gal kam nors ir kitaip atrodo”, – sako moteris.
Nesikapstydama po praeitį, neieškodama trukdančių, o tik palankių aplinkybių, daug dirbdama, nesidairydama į kitų laimes E. Vigelienė gyvena savo laimingą gyvenimą.
Danutė KAROPČIKIENĖ
šauni moteris! Tokioms ne pavydėti, bet iš jų mokytis reikia. susitvarkė gyvenimą kaip norėjo.