Yra žmonių, apie kurių gyvenimus būtų galima sukurti filmą ar romaną parašyti, o kai kurių gyvenimai ir į knygą vargu ar sutilptų. Toks yra Virginijos Norvilienės, nuo praėjusio amžiaus vidurio gyvenančios Girdžiuose, gyvenimas: vokiškos kilmės protėviai, užnemunėje gyvenęs senelis – knygnešys, amerikoniškas jos vardas, įvykiai ir žmonės, sutikti ir tebesutinkami… Atmintyje viskas gyva, tarsi tos ryškiaspalvės gėlės, seniai jaunystėje išsiuvinėtos lino drobėje ir tebegulinčios didžiulėje skrynioje, priglobusioje ne tik senovinius rankdarbius, bet ir įdomias gyvenimo istorijas.
Virginija Norvilienė sėdi prie savo darbo stalelio kambaryje arba sode po vešlia obelim, gėlėtos prijuostės kišenėje visada po ranka akiniai ir pieštukas – ji skaitinėja, sprendžia kryžiažodžius, mezga. Tokia dabar jos kasdienybė. Įdomi ir šviesi, nes neišseko noras džiaugtis malonėmis, kurias teikia devintasis gyvenimo dešimtmetis, o atmintyje teberyškūs visi įdomaus gyvenimo įvykiai, vardai, susitikimai, net svetimos kalbos žodžiai, pradžios mokykloje išmokti.
Virginija gimė 1923 m. Jurbarke, bet jos vardas parvežtas iš Amerikos – toje šalyje 18 metų gyveno jos tėvai ir dukrą pavadino vienos valstijos vardu. Kai 1922-aisiais Valerija ir Kazimieras Čelkiai susiruošė grįžti namo į Lietuvą, pasidirbdino didžiulę metalinę skrynią – sandarią, kad plaukiant per vandenyną nesušlaptų Amerikoje užgyventi turtai.
Ta skrynia tebestovi Virginijos kambario kampe – kone šimto metų senumo, bet kaip nauja: niekur nesurūdijusi ir užraktas puikiai veikia. „Dar ir tavo vaikams liks”, – sako Virginija sūnui Gediminui, iš amerikoniškosios skrynios keliančiam mamos kraičius ir kartu su mama kilojančiam atmintyje savo giminės istoriją. Gediminas Norvilas sako tik prieš kokius penketą metų įdėmiai išklausinėjęs mamos gyvenimą – jaunystėje dažniausiai nebūna įdomios ne filmuose ar knygose, o senstančių tėvų atmintyje suguldytos istorijos.
Virginijos tėvai susipažino ir susituokė Amerikoje, o sugrįžę į Lietuvą neilgai kartu tegyveno. „Buvau septynerių, kai tėvai atsiskyrė. Tėvas, Kazimieras Čelkys, buvo Jurbarko burmistro pavaduotojas, o aš likau su mama ir netrukus išvažiavome į Klaipėdos kraštą, į Pašyšius. Iš ten kraustėmės į Žemaitiją, kokiose dvidešimtyje vietų esu gyvenusi”, – pasakoja Virginija.
Pašyšiuose ji pradėjo lankyti mokyklą. „Nuvedė mane kaip kokią avį – nemokėjau nė vieno vokiško žodžio”, – prisimena pirmąją savo mokyklą, kurioje buvo skaitoma iš gotišku šriftu parašytų knygų, dėstomas evangelikų liuteronų tikėjimas ir kalbama vokiškai. Virginija išmoko taip, kad ir praėjus daug dešimtmečių, per kuriuos kalbėti vokiškai nebuvo nei progos, nei reikalo, deklamuoja vokiškus eilėraščius, o prireikus – puikiausiai susikalba. Vokiečių kalba V. Norvilienei pravertė, kai Lietuvai jau tapus nepriklausoma į Girdžius atkeliavo laiškas iš Vokietijos – vokiečių šeima norėjo surasti žmones, karo metais išgelbėjusius nuo bado. Virginija, žinoma, nebuvo tas žmogus – per karą ji pati iš Kauno su mama važiuodavo į Girdžius duonos ir lašinių – bet ji mokėjo vokiškai, todėl laišką atidavė jai. Su ta vokiečių šeima susidraugavo, jie atvažiavo į Girdžius, ir Virginija ar ne prieš aštuonetą metų juos aplankė Vokietijoje. „Sakė, kad vokiškai kalbu beveik be akcento. Kaip aš neužmiršau tos kalbos? – stebisi Virginija. Bet ir jos mama, sulaukusi 100 metų, ir gilioje senatvėje nebuvo užmiršusi anglų, kurią išmoko jauna Amerikoje. – Tik rusų neišmokau – nepriėmė mano galvelė.” Vokiškai kalbėti Virginijai patiko, ji apgailestauja, kad pasimirė Girdžiuose gyvenęs vokietis Fricas – nebėra su kuo pasišnekėti.
Paskui su mama persikraustė į Kauną. Nors ten jas užklupo karas, ir Virginija tarsi tebemato gatvėmis važiuojančius tankus, ji sako niekur taip smagiai negyvenusi kaip Kaune.
1939-aisiais įstojo mokytis į Karmėlavos žemės ūkio mokyklą. Joje vienuolės, baigusios mokslus Prancūzijoje, mokė ne tik kepti, virti, įvairių rankdarbių, bet ir etiketo – kaip kalbėti, juoktis, kaip elgtis. „Mokykla buvo dvaro rūmuose, su didžiule sale, scena. Būdavo šokiai, atvažiuodavo garsus tais laikais artistas Pupų Dėdė. Pinigų turėjau, kiek norėjau”, – prisimena Virginija smagų laiką ir tėvo, su kuriuo niekada nebuvo nutrūkęs ryšys, dosnumą. Tėvą Jurbarke ji dažnai aplankydavo: „Nuo dvylikos metų keliavau viena – plaukiau garlaiviu, važiavau traukiniu. Buvau mandagiai, bet drąsiai mokyta nuo pat mažens.” Beje, naujojoje šeimoje gimusią dukrą Jurbarko burmistro pavaduotojas K. Čelkys irgi pavadino Amerikos valstijos – Floridos – vardu.
Kaune V. Norvilienė buvo sutikusi Kazį Bobelį, tuomet laisvės kovotoją. Vieną rytą jis pavargęs atėjo į jų namus iš Šančių kareivinių. „Aš iš lovos iššokau, jis, numetęs ginklą, į mano lovą šmaukšt, pamiegojo ir išėjo, – prisimena moteris. – Būsimasis Prezidentas V. Adamkus kaimyniniam kieme augo, tuomet dar vadinosi Adamkavičium ir buvo per jaunas, kad būčiau norėjusi su juo bendrauti. Paskui jie pasitraukė iš Lietuvos.”
O Virginija niekada nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, nors tokių pasiūlymų buvo. Amerikoje gyveno jos brolis iš mamos pirmosios santuokos Jonas Morkūnas ir tėvo sūnus Gediminas Čelkys. „Jie Amerikoje gimę, ten jų tėvynė. Su tėvais parvažiavę į Lietuvą paskui vėl grįžo į Ameriką, – sako Virginija. – Jonas Morkūnas buvo Amerikoje ateitininkų vadas, ilgai su juo susirašinėjau, gaudavau ir siuntinių. Jonas norėjo atvažiuoti į Lietuvą, bet sovietų valdžia leido tik į Vilnių, bet ne į Jurbarką, tad visai nevažiavo.”
Su Juozu Norvilu, būsimu savo vyru, susipažino Girdžiuose „bambatryniuose” – taip juokdamasi Virginija vadina šokius. Susilaukė sūnaus ir dukters. Juozas dirbo brigadininku, direktoriaus pavaduotoju, Virginija – valgykloje. Nei vandens, nei kanalizacijos, ant malkomis kūrenamos krosnies ruošdavo ne tik pietus paukštininkystės ūkio darbininkams, bet ir vaišes svečiams, dažnai koncertuoti atvykstantiems žymiems artistams. To meto garsūs atlikėjai nebuvo išdidūs, o Virginija ne tik prie krosnies jiems kotletus ir vištas kepdavo, bet su daug jų yra tekę pabendrauti. „Jurgis Gaižauskas, kai su kapela buvo atvažiavęs, ir pašokdino, ir pabučiavo”, – linksmai prisimena moteris.
Abu su vyru lankė vakarinę mokyklą – Juozas, pasak Virginijos, buvo gabus matematikai, o ji norėjusi patobulinti lietuvių kalbą, nes ir rašyti lietuviškai prastai temokėjusi. Abu ėjo vaidinti į Girdžių mėgėjų teatrą – 1952 m. dalyvavo apžiūroje ir J. Baltušio „Gieda gaideliai” vaidino Kauno dramos teatro scenoje. „Ak, kaip smagu buvo vaidinti!” – ir po tiek metų džiūgauja Virginija, prisimindama tuomet laimėtą pirmą vietą.
Būdama 38-erių Virginija liko našlė – viena augino vaikus, dirbo. „Aš ir viena mokėjau gyventi”, – sako kitos šeimos nebesukūrusi moteris. Labiausiai nemėgusi ir dabar nemėgstanti sėdėti ir tuščiai plepėti ji visada turėdavo darbų ir įvairiausių užsiėmimų.
Karmėlavoje išmokusi kepti tortus, Virginija turėdavo gausybę užsakymų. Vienoms vestuvėms, prisimena, iškepė net dešimt, paskui vyrai juos nešė sudėję ant kopėčių. Anais laikais, kai parduotuvėse visai nieko negalėdavai gauti, ji mokė kepti ir Girdžių moteris. Senojoje klebonijoje vedė kursus – sueidavo moterų, kepdavo „Napoleonus”, „ąžuolo” ir „beržo” šakas, kitokius naminius gardumynus. Parduotuviniai tortai Virginijai ir dabar, nors pati jau nebekepa, neskanūs.
Jau ištekėjusi, augindama vaikus laisvą valandėlę pasiimdavo siuvinį. Prie žibalinės lempos, nes elektros nebuvo, kiek prisiuvinėta staltiesėlių, pagalvėlių, lovų ir pagalvių užtiesalų!..
Didžiulė lininė ryškiaspalvėmis tulpėmis siuvinėta staltiesė, kita – aftuota, taip Virginija vadina karpytinį siuvinėjimą, takelis, kuriame angeliukas linki saldžių sapnų – tokius buvo madinga kabinti prie lovos. Visi šie gražūs rankdarbiai, į kuriuos sudėta daug laiko ir kantrybės, bet ir pasimėgavimo, buvo skirti naudoti, o ne krauti į lentynas, jais buvo puošiama buitis.
Dabar kiti laikai, kitokios mados, ir tie Virginijos kraičiai guli amerikoniškojoje skrynioje. Iškeliami iš jos tik pasigėrėti, o kartą net buvo eksponuojami Jurbarko krašto muziejuje. Guli skrynioje ir Virginijos mamos dar Amerikoje megzta didžiulė staltiesė.
Pilna skrynia šeimos relikvijų. Gražūs ir brangūs tie artimų žmonių rankų palytėti daiktai – džiugina akį, suteikia malonių jausmų, džiugių prisiminimų. Bet ir pačios brangiausios relikvijos prabyla tik žmogaus lūpomis – kol yra kas pasakoja ir kas klausosi.
Danutė Karopčikienė
