Kovo mėnesį Jurbarko kultūros centre veikė paroda „Laiko inkliuzai”. Ten ir susipažinome su parodos organizatore Jolanta Pociene, Girdžių pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja. Parodoje eksponuojami Jolantos ir jos kolegių, kartu baigusių Šiaulių universiteto dailės magistro studijas, tekstilės darbai.
Sakoma, kad kai nėra apie ką kalbėtis, žmonės kalbasi apie orą. Visi kiti pokalbiai būna apie laiką – apie mūsų vakar, dabar ir rytoj. Pamažu sukdamos ratą kultūros centro fojė, sustodamos prie kiekvieno parodos „Laiko inkliuzai” eksponato su Jolanta Pociene ir jos dukra Milda irgi kalbėjomės apie laiką, nors šis žodis gal nė karto ir nebuvo ištartas.
„Laikas, rodos, dar visai neseniai buvęs mūsų „dabar”, jau yra negrįžtamai praėjęs, o mes, lyg tas vabalėlis gintare, esame įklimpę, įkalinti savo laike, kuriame pasilieka mūsų darbai, mintys, jausmai ir nuojautos” – taip rašoma parodos anotacijoje. Pridėti būtų galima, kad laikas palieka ženklus žmoguje, antraip argi gręžiotumės į praeitį norėdami sau ar kitiems paaiškinti, kodėl mes tokie, kokie esame.
Jolantos Pocienės tėviškė – Šeduvoje, Radviliškio rajone. Šeima gyveno kartu su močiute ir dviem jos seserimis. „Visos buvo visų galų meistrės, – sako Jolanta, – matyt, ir mano kūrybiškumas iš jų paveldėtas, nors niekada nebuvo taip, kad būtų mane pasisodinusios ir primygtinai ko nors mokiusios.” Močiutė Ona buvo garsi visoje apylinkėje tortų kepėja, jai padėdavo sesuo Veronika. Jos triūsdavo prie didžiulės senoviškos krosnies, o Jolanta vis būdavo šalia, laižydavo kremų likučius, ūgtelėjusi lipdydavo gėlytes tortams papuošti. Kita močiutės sesuo, Elena, prie krosnies neidavo, geriau malkas skaldydavo, ir labai mėgo rankdarbius. „Gražiai siuvinėjo, nėrė, mezgė. Ir dabar Šeduvoje tebėra jos kraičiai. Siuvo drabužius, ir mane aprengdavo, tik kai į panas išėjau – nebeįtiko”, – gražius vaikystės metus prisimena Jolanta. Močiutės jai buvo nupirkusios pianiną. „Bet aš labiau mėgau piešti”, – sako Jolanta.
Kai „išėjus į panas” reikėjo rinktis specialybę, būta blaškymosi, bet menai nugalėjo. Kauno taikomosios dailės mokykloje įsigijo siuvinėtojos profesiją. O laikas surikiavo viską savaip – kai atitekėjo į Dainių II kaimą, paaugino Mildą, Jolanta pradėjo dirbti mokykloje. „Neturėjau pedagoginio išsilavinimo, direktorė priėmė peržiūrėjusi darbelius, – pasakoja Jolanta. – Tai nebuvo mano vaikystės svajonė – mokytojo darbas atrodė labai atsakingas ir greitą rezultatą sunku pamatyti. Mokytojo „statomas namas” pamatomas gal tik po dešimties ar daugiau metų.”
Būti mokytoja Jolantai patiko, patiko ir pačiai mokytis – Šiaulių universitete baigė ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. „Kuo mokytojas skiriasi nuo mokinio? Kad pamokas ruošia viena diena anksčiau, – juokais sako dailės ir technologijų mokytoja. – Išties, kad gerai dirbtum mokykloje, turi nuolat mokytis. Pritariu savo dėstytojo minčiai, kad blogas tas mokytojas, kuris galvoja, kad jo dėstomas dalykas nėra pagrindinis. Tik reikalavimai mokiniui turi būti proto ribose.” Ateina vaikų, niekada nelaikiusių adatos, neskutusių bulvių, neplovusių indų, ir to reikia išmokyti, nes mokėti įsiūti sagą daugeliui reikės dažniau, nei aukštosios matematikos.
„Mokykloje technologijų mokytojos yra barbės devyndarbės”, – sako J. Pocienė apie savo „dabar” ir turbūt paaiškina daugelio nuostabą išvydus mokinių darbelius parodose, mugėse, kurių kone kiekvienoje mokykloje rengiama. Nežabotos fantazijos, sugebėjimo iš paprastų, kartais net neįtikėtinų priemonių sukurti gražių darbelių vaikus moko kūrybingi mokytojai.
Netikėtomis idėjomis, priemonėmis ir technologijomis žavi ir parodos „Laiko inkliuzai” eksponatai. Darbų autorės – šešios mokytojos, dailės magistrės, dirbančios skirtingose Lietuvos mokyklose. Todėl ir paroda keliaujanti – Šilutė, Kaunas, Utena, Mažeikiai, Jurbarkas… Parodoje – aštuoni Girdžių pagrindinės mokyklos mokytojos J. Pocienės kūriniai, daugiausia atlikti kaip kursiniai ir diplominiai darbai – tarsi iš būtinybės. Tačiau Jolanta sako kitaip – smagu buvo studijuoti, magistro studijoms ryžtasi dėl noro kurti. „Argi imsies daryti keturių metrų pločio tekstilės darbą šiaip, pasikabinti savo namuose ant sienos, kur jis net netilptų?” – klausia dailės magistrė. – Tai buvo unikali galimybė įgyvendinti savo idėjas.”
Didžiulis keturių metrų pločio ir daugiau nei dviejų aukščio tekstilės darbas – Jolantos magistro diplominis, kurio pavadinimas „Tylus ilgesys”. Moteris pasirinko sudėtingą – mirties, atsisveikinimo ir ilgesio – temą, net dėstytojai įkalbinėjo imti kitą. Tačiau tai išgyventa, išjausta, išverkta. „Ir dirbau paverkdama, – sako Jolanta, paglostinėdama, pataisinėdama parodoje kabantį „Tylų ilgesį”, šiek tiek besikeičiantį vežiojant ir sandėliuojant. „Kažkodėl Vėlinės – man mieliausia šventė. Tai metas, kai susirenka visa giminė – iš šiapus ir anapus. Prie žvakelių liepsnos pasišildyt pasilenkia sielos – gyvųjų ir mirusių. Trapioj šviesoje blankius jų veidus matau. Jaučiu jų buvimą, jų meilę ir šilumą. Ne lapkričio vėją. Vien meilę ir šilumą”, – rašė Jolanta savo magistro darbe. Kūrinys atliktas jungiant įvairias technikas, naudojant įvairias medžiagas. Daugiausia – natūralios avių vilnos, suveltos rankomis. Velti karštuoju būdu – gana sunkus fizinis darbas, Jolantai padėjo jos vyras Arvydas.
Mama eina į darbą, vakare rašo, mokosi, kuria, dukra irgi knebinėjasi – mezga draugei kepurę, daro rankinę, tėtis irgi negulinėja prie televizoriaus – taip Jolanta nupiešia savo šeimą. Ji laiminga, kad vyras ją supranta ir padeda. „Virtuvėje Arvydas nepasiklysta, badu nenumirs ir mūsų nenumarins”, – sako Jolanta ir pagiria, kad vyras moka gaminti mėsiškus patiekalus, verda labai skanius cepelinus, visada paruošia pusryčius. Milda pagiria ir mamą – už skanius pyragus, kepsnius ir… netikrus balandėlius.
„Tie netikri balandėliai – kai reikia greitai ir daug, – sako Jolanta ir prisimena linksmą nutikimą, – kartą, kai su kolege buvome labai užsiėmusios kūryba ir svarstėme, kaip čia greitai papietauti, pasiūliau balandėlius. Ji net akis išpūtė – juk šitiek darbo!”
Netikrų balandėlių receptą Jolanta pasakė ir mums. Produktai – kaip tikriems balandėliams.
Puode su trupučiu aliejaus pakepinti mėsos faršą, pripilti virinto vandens, suberti ryžius ir supjaustytą kopūstą – viską patroškinti.
Paskui į puodą sukrėsti aliejuje pakepintas morkas ir svogūnus, paprieskoninti ir dar truputį patroškinti. Dar virtų bulvių ir – skanaus!
„Gyvenimo tempas priverčia daryti tokius „išradimus”, – sako Jolanta. Ji, pasak Mildos, sugeba iš to, ką randa šaldytuve, iškepti gardžiausią tortą, bet, greičiausiai, ne gyvenimo verčiama – taip, ko gero, ne tik dailėje, bet ir virtuvėje reiškiasi jos kūrybiškumas.
O laisvalaikis, pomėgiai? Vis tas pat – užsiima kūryba abi su dukra Milda: piešia, tapo, fotografuoja, velia vilną, mezga, neria, siuva, daro papuošalus. Visa šeima keliauja po Lietuvą. J. Pocienė yra Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva” narė, jos kūriniai eksponuoti ne tik Jurbarke, o 2006 metais respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas” Tauragės apskrityje ji laimėjo II vietą. Vilnos vėlimo ir batikos seminarus vedė rajono mokytojams, Smalininkų, Skirsnemunės, Veliuonos kaimų bendruomenių nariams.
Šiokiadieniais grįžus iš darbo pirmiausia reikia pasėdėti, nes mokytojos darbas ne tik intelektualus, bet ir fizinis – eiti ratu ir pasilenkti prie kiekvieno vaiko. Ir taip – kiauras dienas. „Šiandien jau būsiu pasėdėjusi”, – šypsosi Jolanta, kai atsisveikiname pasikalbėjusios apie laiką, kuriame – kaip inkliuzai – lieka žmogaus darbai, mintys, jausmai.
Danutė Karopčikienė
