Statistika byloja, kad kasmet Lietuvoje išsiskiria per 10 tūkstančių šeimų, mūsų rajone išsituokiančių porų skaičius kasmet sukasi apie šimtą. Gerai, kai tai tik statistika – juk kiekviena iširusi šeima – tai liūdesys, nusivylimas, o kartais net pyktis ar keršto troškimas. Žinoma, galima bandyti dar kartą, ir dar. Ir bandoma, bet šeima juk ne obuolys – prakandai ir išmetei. Apie šeimos krizę, kuri, ko gero, daug skaudesnė už ekonominę, kalbinome Zitą Skaisgirienę, Jurbarko ligoninės Reabilitacijos skyriaus psichologę.
– Kokias poras dažniausiai ištinka krizė, nuo ko priklauso šeimos santykių tvirtumas?
– Turbūt visi svajoja turėti idealią šeimą. Deja, idealai būna tik pasakose, filmuose ir fantazijose. Visos šeimos patiria krizių, tik vienos pajėgia jas išspręsti, o kitos – ne, ir jų bendras gyvenimas tampa nebeįmanomas.
Kai kurios mokyklos laikosi nuomonės, kad lemiamą reikšmę poros santykiams turi sutuoktinių tėvų šeimos santykiai. Manoma, kad šeimyninę krizę dažniausiai patiria žmonės, kurių vaikystėje būta traumuojančių išgyvenimų santykiuose su priešingos lyties tėvais. Tokie žmonės užaugę būna nebrandūs emociškai ir intelektualiai, nes jie nesugeba atsiskirti nuo savo tėvų. Vaikystėje buvusius santykius su tėvais jie perkelia į savo šeimą.
Nebrandžios asmenybės nesugeba perduoti partneriui, kas vyksta jų viduje, nesugeba išsiaiškinti ir atpažinti, ką jaučia kitas, nes jų elgesyje vyrauja ne jausmai, bet gynyba. Tokie žmonės nesugeba su kitu žmogumi bendrauti kaip su lygiaverčiu partneriu, jiems būdingas susiliejimas ir galios santykiai, kurie stresinėje situacijoje trukdo susitelkti, vienas kitą palaikyti, atjausti ir bendromis pastangomis įveikti krizę.
Krizė ištinka tas šeimas, kur sutuoktiniai bando primesti vienas kitam savąjį pasaulio supratimą, pritaikyti partnerį prie savęs, pamiršdami, kad kitas žmogus irgi turi savo individualųjį „aš”, savo temperamentą, charakterį, nuostatas, interesus ir gyvenimo būdą, atsineštą iš tėvų šeimos. Būna, kad vienas iš sutuoktinių stengiasi priversti kitą, kad šis viską darytų pagal jį, gyventų tik dėl jo. Jei partneris priešinasi, prasideda konfliktai, pasireiškiantys sutuoktinio žeminimu, kaltinimu, o kai kada ir smurtu. Sutuoktinis, kuris turi nuolatos prisitaikyti prie kito norų, yra priverstas užimti vaiko poziciją, ribojama jo iniciatyva, kūrybiškumas. Ilgainiui tą, kuris priverstas atsisakyti savo individualybės arba iki minimumo ją apriboti, kad įtiktų kitam, toks gyvenimas pradės slėgti. Tikėtina, kad vieną dieną įvyks emocinis sprogimas, po kurio sulipdyti santuoką jau nebeįmanoma.
– Ką galima laikyti sutuoktinių santykių krizės pradžia? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir sunerimti?
– Santykių krizės pradžia galima laikyti dažnėjančius konfliktus, negebėjimą kalbėtis tarpusavyje. Kai problemos sprendimas pradedamas ne nuo savo jausmų ir lūkesčių išsakymo, o nuo priekaištų ir kaltinimų arba kito žmogaus ignoravimo, neįsiklausymo į tai, ką jis sako, reikėtų sunerimti.
Sutuoktiniai gerai žino vienas kito silpnąsias vietas, todėl sugeba užgauti kur kas labiau nei pašalinis žmogus. Gal atrodo, kad priekaištais auklėjame partnerį, tačiau iš tikrųjų norime priversti vykdyti mūsų pageidavimus. Yra žmonių, kurie ypač skaudžiai reaguoja į vertinimus ir kritiką, todėl tikėtina, kad sutuoktinis, kuriam nuolat priekaištaujama, pradės vengti pokalbio su partneriu.
Būna atvejų, kad žmogus neįsisąmonina nepasitenkinimo šeimyniniu gyvenimu ir skundžiasi kitais dalykais: būstu, savo ar sutuoktinio sveikata, nemaloniais santykiais su kaimynais, netinkamu vaikų elgesiu. Tokį žmogų gali apimti apatija, nostalgija gyvenimui, kuris buvo iki santuokos, stigti džiaugsmo, bet paklaustas apie šeimyninius santykius jis atsakys, kad gyvena normaliai, ne blogiau nei kiti.
Nepasitenkinimo šeimos gyvenimu jausmas paliečia visas sritis: seksualinę-erotinę, laisvalaikio, darbo. Kai nebelieka bendrų interesų, kai namuose ima vyrauti slogi tyla, kai vis dažniau nebėra apie ką kalbėtis, sutuoktiniai turėtų sunerimti. Dar labiau, kai nebėra noro kartu ieškoti išeities iš santykių krizės, kai atsiranda meilės trikampis, kai partneris smurtauja, kai žemina sutuoktinį kitiems girdint.
– Kartais nesutariantys sutuoktiniai ryžtasi išlaikyti šeimą dėl vaikų. Ar verta tai daryti?
– Būna atvejų, kai emocinis ir fizinis poros išsiskyrimas jau įvykęs, tačiau sutuoktiniai nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, savo bendrą gyvenimą motyvuodami tuo, kad gyvena dėl vaikų. Tai labai primena Krylovo pasakėčią „Lapė ir vynuogės”. Pasiteisinimas „gyventi dėl vaikų” yra neįsisąmoninta gynyba. Ji padeda paslėpti išsiskyrimo baimę, baimę netekti patogumų, materialinės gerovės. „Gyvenimu dėl vaikų” pridengiamas ir nepasitikėjimas savimi. Manoma, kad iširusi santuoka prislėgs vaikus. Tačiau jeigu išsiskiriama garbingai, nežeminant ir nemenkinant vienas kito, jeigu vaikams paliekama galimybė nuolat matytis su atskirai gyvenančiu tėčiu ar mama, vaikai atgauna pusiausvyrą ir prisitaiko prie pasikeitusios situacijos.
– Pajutus grėsmę šeimos tvirtumui, kur ieškoti pagalbos? Ar psichologas gali padėti išspręsti sutuoktinių problemas?
– Jeigu sutuoktiniai ar vienas jų prašo patarimo, ką daryti – skirtis ar ne, psichologai tokių patarimų nedalija. Tai būtų žmogaus autonomijos pažeidimas. Niekas negali nuspręsti už kitą žmogų ir prisiimti atsakomybę už kito gyvenimą. Tačiau psichologas padės susigaudyti savyje, suvokti savo ir sutuoktinio asmenybės ypatumus, atpažinti konflikto priežastį.
Pajutę šeimos krizę sutuoktiniai turi kalbėtis tarpusavyje – tyla nieko neišspręs. Norėdami įveikti krizę sutuoktiniai turi susitelkti, o ne kovoti tarpusavyje. Tačiau jei susitelkti, pasikalbėti nepavyksta, reikia kreiptis į šeimos psichoterapeutą ar psichologą. Pagalbos visada reikia ieškoti.
Danutė Karopčikienė
Daugiau interneto vartuose TIKIU LT