Kai netrukus penkioliktąjį gimtadienį švęsiančio Irmanto Norkūno bendraamžiai savaitgaliais ir per atostogas nežino ką veikti arba tuščiai leidžia laiką, vaikinas keliauja į medžiu kvepiančias dirbtuves ir su peiliuku rankoje palinksta virš liepinės lentutės. Po ilgų darbo valandų nuvargusiose rankose gražiausiais raštais pražysta verpstė.
Patiko darbeliai
Kaip pats Irmantas atsimena, jau trečioje klasėje atsirado poreikis kažką statyti, kurti. Tada Jurbarkų mokyklos mokinukas namuose iš akmenukų, medžio, lentelių darė įvairius darbelius, statė namus, pilis. „Kai nebūdavo ką veikti, eidavau statyti pilių“, – prisimena vaikinas.
Irmantas visada linko prie meno. Įtakos tam turėjo ir tėčio Valdo pomėgis kurti iš metalo. Berniukas porą metų lankė dailės pamokas, bet piešimas ant plokštumos neuž- kabino. Jam reikėjo kurti darbus, kuriuos gali apčiuopti.
Penktą klasę Irmantas pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje, o nuo šeštos – prasidėjo technologijų pamokos, kurias vedė mokytojas Augustinas Žemaitaitis. Mokytojas turėjo pomėgį drožinėti verpstes. Netrukus to pradėjo mokyti ir rankų darbams neabejingą Irmantą. Vaikinas drožinėti mokėsi ir per pamokas, ir darbų būrelyje. Šiais metais mokytojas A. Žemaitaitis Jurbarke nebemokytojauja, tačiau jo pamokos nenuėjo veltui – I. Norkūnas dirba savarankiškai.
Lietuviškas paveldas
Ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus, o ypač jaunuolis žino, kas yra verpstė. Iš Lietuvos istorijos atkeliavęs įrankis drauge su verpstuku buvo naudojamas verpiant siūlus. Dažniausiai 70 cm ilgio prietaiso viršuje būdavo tvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, o verpstės kotas – prie kojos, ant kurios sėdėdavo verpėja.
Verpstės Lietuvoje naudotos iki XX a. pradžios, vėliau jas pakeitė verpimo rateliai. Verpstės pasižymėjo aiškiomis formomis, plokštuma gausiai puošta kontūriniais bei giluminiais išpjaustinėjimais. Puo- šyboje vyravo geometriniai raštai: apskritimai, užpildyti dvikryptėmis įkypomis įraižomis, kurių viduryje – įvairios žvaigždės, stilizuoti paukš- čių ir augalų motyvai. Puošdami verpstes raštais valstiečiai tikėjo jų magiška galia linų augimui.
Verpstes naudojo kiekvienuose namuose, nes, kitaip nei austi, verpti mokėjo visos moterys – nuo jaunos panelės iki senolės.
Dabar rodydami dėmesį moterims vyrai dovanoja gėles, o anuomet – raižė verpstes. Vien dėl grožio jų niekas nekūrė, ilgais žiemos vakarais jaunuoliai drožinėdavo verpstes savo mylimosioms, o jos verpdamos geru žodžiu minėdavo dovanotoją.
Prisijaukino pamažu
Irmantas į verpsčių istoriją labai nesigilina, bet priima jas kaip Lietuvos paveldą ir mato prasmę savo darbuose. Pradėjęs jas skobti informacijos ieškojo internete, knygose, sužinojo apie verpsčių raštų simboliką. „Ratas reiškia pasaulį, o visi kiti ornamentai taip pat turi tam tikrą prasmę“, – sako iš pradžių raštus kopijavęs, o vėliau pats pradėjęs juos kurti ir derinti jaunasis menininkas.
Sunkiausia, pasak Irmanto, sugalvoti ir nusipiešti naują verpstę. Kartais tai pavyksta labai greit, o kartais – tenka nuleisti rankas, nes nekyla jokių minčių. Sugalvojus tenka pasitelkti ne tik pieštuką, bet ir liniuotę, matlankį, skriestuvą – reikia išlaikyti piešinio simetriją, o tai tikrai nelengva.
Vėliau ateina drožinėjimo, skobimo eilė. Tam reikia stiprių rankų. „Jei rankos nepavargtų, vieną verpstę dirbant be pertraukų būtų galima padaryti per dieną, tačiau prie drožinėjimo prisėdant, kai yra laiko, tam prireikia mėnesio“, – tvirtina Irmantas. Išskobus ornamentus galima verpstės formą išpjauti. Anksčiau tai I. Norkūnas darydavo su siaurapjūkliu, dabar jau turi elektrinį pjūklelį.
Formą įgavusi verpstė šlifuojama ir glotninama švitriniu popieriumi, o vėliau dar galima ją nudažyti medvilnei skirtais dažais. Meistrelis dažytą verpstę dar šlifuoja iki norimo spalvos ryškumo. Irmanto kolekcijoje vos pora rausvų verpsčių ir viena trispalvė, daryta galvojant apie Lietuvos vėliavą.
„Smagu, kai gali kažką sukurti savo rankomis. Juolab kad tai – Lietuvos paveldas“, – sako Irmantas ir neslepia, kad didžiuojasi tuo, ką daro. Todėl vaikinas ir nori, kad jo darbus pamatytų kuo daugiau žmonių. Surengęs kelias savo darbų parodėles mokyklose pasiprašė priimamas į biblioteką – ši erdvė pasirodė labai tinkama jo darbams.
Parodoje, kuri veiks iki vasario 22 d., eksponuojama 16 jaunojo menininko verpsčių – nuo pat pirmųjų bandymų iki naujausių darbų. Tiesa, paskutinė verpstė, kaip ir dar keletas, buvo padovanota. „Dovanojau seneliui ir močiutei jubiliejų proga“, – sako Irmantas. Didžiausia jo padaryta verpstė – 1 metro aukščio.
Įvairūs pomėgiai
Parodoje eksponuojamų verpsčių I. Norkūnas neparduotų: „Tai mano pirmieji, brangiausi kūriniai. Tačiau jei kas norėtų turėti verpstę, galėtų užsisakyti, pagaminčiau.“
Parduoda Irmantas kitokius savo darbus. Tiesa, dar tik mokyklos Kaziuko mugėje. Į rimtesnes muges vaikinas sako susiruošiantis po poros metų. Pernai mugėje buvo greit išpirkti jo išskobti šaukštai, mentelės, klijuotos ąžuolinės pjaustymo lentelės. Gaminius šių metų mugei Irmantas ruošia iš anksto. Be įprastų darbelių, pirkėjams pasiūlys medinių raižytų rankšluostinių, dėklų termometrams, rakto formos raktinių.
Gerai besimokantis vaikinas apie studijas dar negalvoja, bet kad jos turėtų sietis su menu – neabejoja. Artimiausiuose su mokslais susijusiuose planuose – pateikti į Jurbarko gimnaziją.
Vaikino pomėgiui medžio darbams pritaria ir tėtis Valdas, ir mokytoja dirbanti mama Jolanta. Tik jaunesnysis brolis Ąžuolas („Labai simboliškas vardas“, – juokiasi Irmantas) prie medienos nesiartina, bet nusižiūrėjęs į vyresnėlį panoro žaisti šachmatais.
Irmantas šachmatais žaidžia ketverius metus. Tris kartus per savaitę po 1,5 valandos šio žaidimo paslapčių jį moko Valentinas Jankūnas. Vos ne kas savaitgalį tenka dalyvauti varžybose. Savo amžiaus grupėje Irmantas ne kartą skynė pergales, tačiau ne jos svarbiausia. „Šis sportas lavina loginį mąstymą, moko susikaupti“, – daug privalumų žaidime randa vaikinas. Net kompiuteriu žaisti jis dažniausiai renkasi šachmatus, o ne karinius žaidimus.
Per penkerius metus iki 187 cm ūgio išstypęs keturiolikmetis žaidžia krepšinį, treniruojasi Jurbarko kūno kultūros ir sporto centre pas trenerį Vaidą Greičių. I. Norkūno komanda dalyvauja Moksleivių krepšinio lygos kovose, todėl sezono metu tenka nemažai keliauti po Lietuvą. Centro pozicijoje žaidžiantis Irmantas tvirtina, kad judrus žaidimas dar nenusibodo – pajudėti visada sveika.
Keliauja Irmantas ir su šeima – po Lietuvą, išvyksta ir į užsienį. „Drauge praleidžiame daug laiko. Esame draugiška šeima“, – tvirtina vaikinas. Draugų jis taip pat turi, tik jiems lengviau suprasti Irmanto aistrą krepšiniui, o ne verpsčių gamybai.
Dar Irmantas, kaip ir dažnas jaunuolis, mėgsta lankytis baseine, skaityti knygas (įdomiausios – istorinės), žiūrėti televizorių, tačiau, kitaip nei daugumai, jam savo pomėgiams užtenka kantrybės ir pastovumo. Nesiblaškantis, žinantis, ko nori, Irmantas dalijasi su visais tuo, kas jam brangu ir svarbu.
Jūratė Stanaitienė
šaunuolis vaikinas.Taip ir toliau.