Kokių pamokų nori mokiniai ir ko jie tikisi iš mokytojų? Ar gali jie gražiai sutarti ir tapti partneriais? Ar reikalingi vadovėliai? Tokiomis temomis kalbėjo lapkričio viduryje į diskusiją susirinkę Jurbarko rajono mokyklų mokinių ir mokytojų atstovai. Tokios diskusijos, inicijuotos Lietuvos moksleivių parlamento (LMP), vyko visoje Lietuvoje.
Atstovauja Jurbarkui
Jurbarko rajono atstovu LMP viešvilietis Pijus Bastys, Jurbarko Antano Giedraičio Giedriaus gimnazijos dešimtokas, tapo pernai rudenį. Aktyvus vaikinas dalyvauja mokinių ir mokyklos tarybų veikloje, dešimt metų skautauja, planuoja studijuoti socialinę politiką, tad darbas LMP jam labai patinka.
„Labai mėgstu bendrauti ir ką nors organizuoti. Be veiklos – nuobodu“, – sako Pijus, laisvu laiku daug fotografuojantis ir turintis minčių Viešvilėje suburti jaunimą įvairiems užsiėmimams rengti.
LMP struktūra labai panaši į Lietuvos Respublikos Seimą: jame dirba 95 moksleiviai, atstovaujantys visiems rajonams, parlamentas turi savo valdybą, klausimai svarstomi komitetuose, darbo grupėse, veikia etikos ir procedūrų komisija, o parlamente priimti pasiūlymai ir sprendimai keliauja į Švietimo ir mokslo ministeriją ir Seimą.
P. Bastys dalyvauja Socialinių reikalų komiteto veikloje, važiuoja į tris kartus per metus vykstančias LMP sesijas. Jurbarko rajono atstovo pareiga – domėtis, kas vyksta rajono mokyklose, kokios problemos kyla moksleiviams, ir visą informaciją bei idėjas perduoti LMP valdybai.
Parlamentaras pernai organizavo karštos arbatos vaišes prie savivaldybės Sausio 13-osios minėjime, buvo pokalbiui sukvietęs mokinių tarybų pirmininkus, o šiemet gavo užduotį surengti diskusiją apie tai, kokių pokyčių norima mokyklose.
45 minutės
Toks diskusijos pavadinimas rodė, kad bus kalbama apie pamokas ir ko iš jų tikisi mokiniai ir mokytojai. P. Basčiui diskusiją padėjo surengti ir vesti Švietimo skyriaus vyr. specialistė Zita Tytmonienė.
Renginyje dalyvavo po du mokytojus ir tris mokinius iš visų trijų Jurbarko mokyklų, Eržvilko ir Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijų bei Viešvilės pagrindinės mokyklos. Dalyviai buvo išskirstyti į šešias komandas ir padiskutavę pateiktais klausimais išvadas surašydavo ir pristatydavo visai auditorijai.
Diskusijos užvirė nuo pat pradžių – savo svajonių pamokos viziją turėjo visi. Ir mokiniai, ir mokytojai turėjo rasti bendrus sprendimus ir pasiūlymus.
Svajonių pamokoje moksleiviai norėtų ne tik sausos informacijos perteikimo, bet ir praktikos: vaizdinės medžiagos, modernių technologijų naudojimo, galimybių atlikti laboratorinius darbus, pamokų netradicinėje aplinkoje ar specialisto dalyvavimo pamokoje ir pasakojimų iš patirties. Ne mažiau svarbus pasirodė ir laisvas, be baimės bendravimas su mokytoju. Viešoje diskusijoje moksleiviai tapo drąsesni ir nepabijojo papriekaištauti mokytojams, kad kartais mokinys vertinamas pagal tai, kokias pareigas užima tėveliai, o reikalavimų per dieną rašyti tik vieną kontrolinį darbą ar namų darbų skirti tiek, kad juos spėtum paruošti per 2,5 val., nelabai kas laikosi. Iš savęs mokiniai reikalautų daugiau motyvacijos ir pastangų.
Diskusijose nuspręsta, kad mokiniai ir mokytojai turėtų būti partneriai. Dalyvių nuomone, reikia daugiau pasitikėti vieni kitais, mokytojų supratingumo tais atvejais, kai mokinys turėjo rimtų priežasčių nepasirengti pamokai, o mokiniai galėtų padėti mokytojams vesti pamokas, turėdami daugiau informacijos ja pasidalyti. Svarbiausia – abipusė pagarba ir draugystė, kai neperžengiamos ribos. Tada neatsirastų tokia diskusijoje išsakyta nuomonė, kad mokytojas yra dresuotojas, o mokinys – šuniukas.
Kad vadovėlis yra Biblija, kurioje surašytos neginčijamos tiesos, nemanė nė viena komanda. Atvirkščiai, vadovėliuose pasigendama naujesnės informacijos, juose per daug nereikalingų ir tuščių dalykų, todėl galima būtų pagalvoti apie elektroninių vadovėlių su nuolat atnaujinama informacija naudojimą. Vadovėliuose turėtų būti pateikiama glausta ir konkreti medžiaga, pagal kurią pasiruošiama egzaminui, o platesnę informaciją turėtų pateikti mokytojas – juk jis žino daugiau negu parašyta knygoje!
Atsakingai ir rimtai diskusijos dalyviai pažvelgė į užduotį parašyti laišką Švietimo mokslo ministrei. Savo nuomonę ir pageidavimus išsakė ne tik mokiniai ir mokytojai.
Norai buvo aiškūs ir konkretūs: galimybė dirbti jauniems mokytojams, vyresniesiems tampant moderatoriais ir patarėjais, antros užsienio kalbos mokyti ne nuo šeštos, o nuo antros klasės, lengvesnes pamokas, tokias kaip muzika, kūno kultūra, dailė, kelti į antrąją dienos pusę, vėlinti pamokų laiką, leisti moksleiviams rinktis individualų mokymosi planą nuo devintos klasės, sukurti mokymosi sistemą be namų darbų, diagnostinius mokomųjų dalykų testus rašyti kiekvienais metais ir atsisakyti egzaminų.
Mokytojai ir mokiniai tikrai turi ką pasiūlyti, bet svarbiausi ir skaudžiausi pasirodė du klausimai: visi pritartų tam, kad mokinys rinktųsi tik sau reikalingus brandos egzaminus ir pagaliau nusistovėtų egzaminų ir stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka, nes nesibaigiančios reformos išvargino mokyklų bendruomenes.
Diskusiją surengęs parlamentaras P. Bastys pritaria daugumai išsakytų nuomonių ir pasiūlymų. Jei Švietimo ir mokslo ministrei galėtų pateikti tik vieną prašymą – pasiūlytų leisti rinktis egzaminus.
Pasak Pijaus, apibendrinti diskusijos rezultatai pasieks LMP valdybą – gal Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai atsižvelgs į tai, kas svarbu mokiniams ir mokytojams. O diskusijos nauda dar ir ta, kad mokiniai kalbėjo daug drąsiau ir išsakė daugiau negu išdrįsta pasakyti savo mokyklose.
Diskusijos finale nuskambėjo mokytojų sudėliota mintis, kad Lietuva, neturinti savo naftos ar dujų telkinių, milžiniškų pramonės įmonių, yra turtinga tik žmogiškųjų išteklių. Todėl lėšos, dėl nestabilios politinės situacijos pasaulyje atitenkančios krašto gynybai ir ginklavimuisi, būtų naudingesnės švietimo sistemai. Lietuva turi eiti mokslo ir technologijų keliu, kuriuo pirmuosius žingsnius žengti padeda mokykla.
Jūratė Stanaitienė
