Devyniolikmečio Vaido Čiauškos vardas vis dažniau ir garsiau skamba įvairiuose kovos menų turnyruose. Jurbarko sporto klube „Pantera“ nuo mažens treniravęsis sportininkas šiandien įgūdžius lavina viename geriausių klubų – Kauno „Titane“, o įžengęs į ringą varžovus užgriūna sunkiai atlaikoma smūgių kruša. Pergalę vaikinas iškovojo ir sausio 31 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame turnyre „Powerfight“. Ši kova buvo simbolinis sugrįžimas į ringą po sunkios traumos bei rimtas žingsnis į profesionalias kovas.
Užsikrėtė mažas
V. Čiauška juokauja, kad kovos menų virusu užsikrėtė būdamas vos dvylikos. Įvairias treniruotes išbandęs vaikas pats gerai nesuprato, kodėl maišyti kovos menai „Panteroje“ jam patiko labiau už viską, todėl tuomet nuošaliau miesto, prie buvusio Susivienijimo, vykusių treniruočių nepraleidinėjo.
„Buvau judrus, greitai užsidegantis, todėl smūgiai ir imtynės man patiko. Netrukus treneris Mindaugas Smirnovas pastebėjo, kad turiu parako, stengiuosi. Pradėjau dalyvauti varžybose – ir laimėdavau, ir pralaimėdavau. Tačiau svarbiausia buvo, kad tobulėjau“, – pasakoja Vaidas.
Vaikino norus ringe velėti priešininkus netikėtai sustabdė rimta trauma – lūžo žandikaulis. Lemtingose varžybose V. Čiauškai teko kovoti su labiau imtynių, o ne smūgių techniką išlavinusiu priešininku. Pastarasis, bandydamas atlikti skausmingą veiksmą, smaugė jurbarkietį ir smarkiai suspaudė vieną veido pusę.
„Išsivadavau iš smaugimo, tačiau dėl adrenalino ir jaudulio nejaučiau jokio skausmo. Kovojome toliau, praleidau keletą smūgių į tą veido pusę. Po turnyro grįžęs namo atsisėdau pavalgyti ir staiga pajutau, kad užstrigo žandikaulis ir pasipylė kraujas. Nuvažiavau į ligoninę, o ten pasakė, kad kaulas lūžo. Teko beveik dvejiems metams atsisakyti kovos menų“, – nelemtą įvykį prisiminė kovotojas.
Trauma taip pat pakeitė ir V. Čiauškos šeimos požiūrį į kovos menus. Vaikino norams itin priešinosi mama. Net ir šiandien kovotojo norą ringe siekti pergalių palaiko tik mylima mergina – nors ir labai jaudinasi, aistrai kovoti neprieštarauja.
Gydydamas sulaužytą žandikaulį sportininkas į kovos menus nežiūrėjo maždaug pusantrų metų. Vaikinas formą palaikė kilnodamas svorius, bėgiodamas. Galiausiai neiškentė ir vėl užsuko į „Panteros“ treniruotes.
„Pajudėjau vieną kartą, antrą. Bekovojant gavau porą smūgių į veidą, bet nieko nenutiko – žandikaulis laikėsi. O tada ir prasidėjo – grįžau į kovos menus, stengiausi kuo greičiau atgauti formą, dirbau net vasarą kol kiti ilsėjosi. Tiesa, mamai nesakydavau, kad važiuoju į varžybas“, – su šypsena kalba Vaidas.
Išsipildė svajonė
Nors sportuoti Vaidas pradėjo „Panteroje“, įgijo patirties ir įgūdžių, visada svajojo tapti Kauno klubo „Titanas“ nariu. Šis klubas – neabejotinai stipriausia ne tik Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių kovotojų kalvė. Todėl baigęs Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją vaikinas iškart išvyko į Kauną, susirado darbą ir nuėjo į „Titaną“. Sportuoti naujame klube nebuvo lengva. Teko išmokti naujos kovos technikos, priprasti prie kitų trenerių.
„Tikrai stengiausi todėl buvau pastebėtas ir man pasiūlė kovoti. Sutikau ir ėmiau ruoštis „Powerfight“ turnyrui. Jaudinausi, seniai nebuvau kovojęs, tačiau viskas pavyko gerai, sugebėjau priešininką prispausti ir nugalėti“, – po kovos sakė V. Čiauška.
Vaikinas tikina, kad nors treniruotės „Panteroje“ tapo puikiu kovos menų pradžiamoksliu, sportas „Titane“ kilstelėjo aukštyn. Dideliame klube atsivėrė daugiau galimybių – daugiau trenerių, medikų, kitų sričių specialistų.
„Manęs dažnai klausia, už ką kovoju – Jurbarką ar Kauną? Atsakymas paprastas – kovoju už tuos, kurie suranda kovą. „Pantera“ buvo mano pradžia, ji visada liks širdyje. Tačiau negalima paneigti ir to, kad su „Titanu“ aš einu pirmyn, jis taip pat yra neatsiejama mano gyvenimo dalis“, – sakė sportininkas.
Bijoti negalima
Paklaustas, kas svarbiausia geram kovotojui, Vaidas neabejoja, kad būtinas kelių savybių derinys. Neįmanoma laimėti žinant vien kovos menų techniką, bet esant silpnam ar neištvermingam. Kaip neužtenka ir brutalios jėgos be įgūdžių.
„Labai svarbu pasiruošti psichologiškai, nebijoti smūgių, suprasti ką ir kaip gali atlaikyti. Jei bijosi – negalėsi atakuoti, gintis ir pralaimėsi“, – įsitikinęs vaikinas.
Devyniolikmetis jurbarkietis atvirauja, kad jo planuose – profesionalaus kovotojo karjera. Jei kojos nepakiš traumos, į ringą V. Čiauška žada lipti iki 35-erių metų, o gal ir ilgiau.
Lukas Pileckas
