Apsvarsčiusi šių metų rajono jaunųjų miško bičiulių veiklą Jurbarko miškų urėdija nutarė pakviesti į kelionę Gausantiškių, Raudonės ir Viešvilės pagrindinių mokyklų moksleivius. Kadangi vietų skaičius ribotas, mokyklose vyko tikri konkursai patekti į šią kelionę.
Visi laimingieji ankstyvą birželio 11-osios rytą sėdome į Jurbarko sporto centro autobusą ir išvykome lyjant lietui. Jis mus lydėjo iki pat Ukmergės. Ten mus pasitiko Pašilės girininkas Marijonas Vilkelis ir urėdijos inžinierius. Atsakę į klausimus mūsų jaunieji miškinukai gavo dovanų – jų urėdijos kepuraičių. Susipažinome su A. Svarinsko įkurtu Partizanų atminimo parku. Gavę dovanų šakotį ir jį sėkmingai sušveitę išvykome Utenos link. Ten mus pasitiko Utenos urėdijos inžinierius Petras Stasytis, kuruojantis JMB būrelių veiklą. Pasakojimas apie Uteną, siauruką ir vagoną, kokiais vežė į tremtį, pažintis su giliausiu – Tauragno – ežeru (62 m), žydų kapinių liekanomis, Vestuvių kalno apžvalga leido geriau pažinti šį kraštą.
Jautėmės pavargę, kai pasukome Salako link. Zarasų rajone, Salako miestelyje, dar tą patį vakarą spėjome padedami rūpestingo girininko pavaduotojo Juozo Urbonavičiaus apžiūrėti toliausiai nuo jūrų nutolusį Jūrų muziejų. Gražutės regioninio parko direkcijoje susipažinome su ekspozicijomis. Apsilankėme ir girininkijoje, kur pavaduotojas papasakojo apie jos veiklą, rūpesčius ir pristatė A. Stulginskio universitetą bebaigiantį būsimą girininkijos specialistą Mindaugą. Visi su nuostaba apžiūrinėjome šio jauno žmogaus surinktą drugelių kolekciją, kurią jis renka jau 7 metus. Dar niekad nebuvo tekę matyti ir paukščių plunksnų kolekcijos. Jei Mindaugas nepraras savo pomėgių įsisukęs į miškininko darbus, mes apie jį dar tikrai išgirsime.
Labai dėkingi šiems jauniems žmonėms įsikūrėme poilsiavietėje prie Luodžio ežero. Ten pirmiausia surinkome šiukšles, prisinešėme malkų ir pastatėme palapinių miestelį – juk mūsų net 42. Ant laužo ėmė spirgėti mūsų urėdijos dovanotos vaišės – dešrelės, lašinukai. Prie arbatos labai tiko sausainiai. Ir prasidėjo stovyklos džiaugsmai – gaudynės, slėpynės, palapinių tvirtumo patikrinimas. Vaikai buvo iš visų mokyklų ir jautėsi kaip seniai pažįstami. Šaunuoliai! Tokie ir turi būti bičiuliai.
Ryte vėl sulaukėme šeimininko Juozo. Jis mus pakvietė apžiūrėti įspūdingą Salako bažnyčią, sumūrytą iš lauko akmenų. Klebonas pakvietė į vidų, papasakojo jos istoriją. Po to vykome į pagrindinę mokyklą, kur direktorius pristatė mokykloje veikiančius būrelius. Jauniesiems miško bičiuliams patikėti visi ekologinio švietimo, gamtos švarinimo darbai ir įvairūs konkursai, stovyklos.
Atsisveikinę su Salaku išbildėjome Zarasų link. Ten mus pasitiko P. Širvio progimnazijos istorijos mokytoja Ramutė. Labai smagu palakstyti apžvalgos ratu ir laiptais prie Zaraso ežero. Išvykome „girtuoklių“ keliu Stelmužės link – istorija dar neišaiškino, kodėl kelias toks vingiuotas ir nelygus, todėl ir pavadinimas toks. Mokytojos perspėjimas nieko nevalgyti, negerti ir geriau stebėti kelią davė naudos.
Senolis ąžuolas jau nebėra labai įspūdingas – didžioji dalis kamieno apgaubta skarda, padaryta tvorelė. Bet dar žaliuoja. Įspūdis vis tiek liks visam likusiam gyvenimui. Apžiūrėję vergų bokštą, kur kankino baudžiauninkus, medinę restauruotą bažnytėlę, sukome atgal, namų link.
Esame be galo dėkingi urėdijai už kelionę, galimybę susipažinti su tolimu ir nepažįstamu Aukštaitijos kraštu.
Nuoširdžiai ačiū visiems mūsų kelyje sutiktiems miškininkams, mokytojai. Tokie susitikimai palieka gerų įspūdžių. Ir jei kuris nors iš mūsų lankytų vietovių šeimininkų norėtų susipažinti su mūsų rajonu, jo miškais, mes pasiryžę jiems padėti. Mūsų padovanota literatūra apie urėdiją, Panemunių regioninį parką, Jurbarko rajoną turėtų nepalikti ir jų abejingų mūsų kraštui.
Irena Petrošienė
Viešvilės jaunųjų miško bičiulių globėja, Kalvelių girininkė
Šaunuolė p.Irena. Nuoširdžiai dirba su jaunimu ir pagarba jai už tai.