Tautinio šokio studija „Nemunėlis” kovo 11-ąją Jurbarko kultūros centre koncertuos ypatinga – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių – proga, o jaunimo grupei šis koncertas bus paskutinis – jie jau dvyliktokai, todėl atsisveikina su „Nemunėliu”.
Sausio pabaigoje Marijampolėje vykusiame respublikiniame konkurse „Pora už poros” Jurbarko kultūros centro tautinio šokio studijos „Nemunėlis” jaunimo grupė užėmė pirmą vietą. Šis laimėjimas – vienas iš daugybės, nes per dešimtmetį dalyvauta gausybėje konkursų, koncertų, festivalių ir visur „Nemunėlis” sulaukė pripažinimo. Tačiau dabar „Nemunėlio” jaunimas – jau dvyliktokai, ir tenka atsisveikinti su šokių kolektyvu.
„Išsiskirti kaskart sunku. Jie puikiai šoka ir – išeina. Labai gaila”, – sako „Nemunėlio” vadovė Jolanta Telišauskienė, jau išugdžiusi ir išleidusi ne vieną kartą jaunųjų šokėjų. Jie pradėjo šokti penkiamečiai, pradžioje buvo 16 porų, maištingoji paauglystė sumažino iki aštuonių.
Tačiau atsisveikina tik su kolektyvu, bet ne su šokiais. Taip tvirtino Viktorija, Roberta ir Žygimantas – visi trys užaugę „Nemunėlyje”, tad gyvenimo be šokių neįsivaizduoja. „Dainų šventėje šalia mūsų šoko studentai – gražu žiūrėti!” – prisimena Žygimantas Sakalauskas ir tikrai žino, kad ir pats būdamas studentu būtinai lankys šokių kolektyvą. Tik teks kiek palūkėti, nes Žygimantas – tik vienuoliktokas Vytauto Didžiojo vidurinėje mokykloje. Keisti bus tie metai be šokių, nors vaikinas turi ir kitos veiklos – vis dažniau jį kviečia vesti renginius. „Esu visą laiką užsiėmęs. Išėjęs ryte namo grįžtu vėlai vakare, tada sėdu prie pamokų. Bet aš viską suspėju”, – sako Žygimantas ir neneigia, kad kelia sau aukštus siekius, o tam įtakos turi ir 13 metų, praleistų „Nemunėlyje”.
„Yra sakoma, kad mokykla – antrieji namai, o mums – kultūros centras”, – sako Viktorija Petrauskaitė ir teigia visiškai nesigailinti daugybės valandų repeticijose, kurios dažniausiai būna juodas darbas, bet po jo – itin šviesūs savaitgaliai konkursuose, festivaliuose, kai visi gėrisi to darbo rezultatu. Viktorija niekada neskaičiavo, kiek per 10 metų atiduota „Nemunėliui”, bet užtat kiek daug visko gauta – nepakartojami įspūdžiai iš kelionių Lietuvoje ir užsienyje, didžiulis būrys draugų, nepamainoma savarankiškumo mokykla…
Roberta Petroševičiūtė mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje, o „Nemunėlyje” ruošiasi choreografijos studijoms. Per dešimtį metų išbandžiusi įvairių šokių ir kolektyvų ir apsisprendusi studijuoti choreografiją Roberta pasiprašė į „Nemunėlį”. „Mylime vadovę, nes ji išmokė mylėti šokius. Esu jai labai dėkinga”, – sako Roberta ir prisipažįsta norinti tapti panaši į Jolantą Telišauskienę – mokėti bendrauti su jaunimu, būti griežta ir reikli, nes tik taip galima pasiekti geriausio, būti puiki mokytoja ir rūpestinga vadovė.
„Šįmet pirmą kartą buvau Dainų šventėje. Šokau „Nemunėlyje” ir „Šypsenoje” – iš repeticijos į repeticiją. Tuomet atrodė kaip pragaras, dabar galiu pasakyti – buvo smagu”, – pasakoja Roberta. „Dainų šventė būna didžiausias vasaros įvykis. Dainų šventėse pasirodo tikrieji visų veidai – išryškėja kiekvieno gerosios savybės, ne blogosios”, – teigia Viktorija. „Kelionėse ypač pajuntame, kad esame labai artimi. Atsimeni, kaip Kroatijoje sėdėjome per naktį prie jūros?” – klausia Roberta.
Juos, „Nemunėlio” šokėjus, sieja daugybė bendrų įspūdžių, prisiminimų. Sieja meilė tautiniams šokiams – gražiausiems iš visų. Tie, kurie šoka, pasak Žygimanto, yra kitokie žmonės. Kitokie – per gyvenimą einantys šokio žingsneliu.
