Nieko nėra geriau už naujus įspūdžius ir netikėtumus – nusprendė smalininkietis Pijus Kuzma, šiemet gavęs net dviejų mokyklų baigimo pažymėjimus – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos ir „Aušros” gimnazijos. Ta proga jis pasidovanojo kelionę po Europą.
Keliavo su draugu Martynu – didesnė kompanija keliaujant autostopu nelabai tinka. Kelionę iš anksto kruopščiai suplanavo, kad dėl ekspromtų nereikėtų gaišti laiko. Pagrindinis tikslas buvo aplankyti Italijos miestus Milaną, Veroną ir Veneciją, bet vaikinai pabuvojo ir Rygoje, Briuselyje, Paryžiuje, Berlyne, Varšuvoje. Tris kelionės etapus (Ryga-Briuselis, Paryžius-Milanas ir Milanas-Berlynas) skrido lėktuvais, iš anksto nusipirkę pigių skrydžių bilietus. Visą kitą kelią įveikė pakeleivingomis mašinomis.
„Jei nori pamatyti ne tik muziejus, architektūros ir gamtos įžymybes – tai, kas paprastai rodoma turistams, kelionė autostopu yra labai geras būdas. Be to, pigus. Sutikti žmonės, pašnekesiai, pats buvimas kelyje teikia neapsakomo malonumo. Žinoma, mėgstantieji komfortą tam nesiryžtų”, – sako Pijus. Pasakodamas įspūdžius jis akcentuoja ne pamatytus objektus („visi tą patį mato”), o patirtus nuotykius ir įspūdžius.
„Tranzuojant” liūdna nebūna, nors stovėti ant kelio kartais tenka valandą ar dvi. Sustoja tik tie, kurie tikrai nori pavežti ir važiuojant pabendrauti. Iš Briuselio į Paryžių vaikinus senu mažu automobiliu pavežė marokietis. Pasipasakojo gabenąs iš Olandijos narkotikus. Už tai jau sėdėjęs kalėjime. Susisuko suktinę ir bendrakeleiviams pasiūlė. Paryžiuje palydėjo į metro, viską paaiškino.
Pakeliui į Veroną sustojo vokietis, po atostogų Graikijoje važiuojantis į Veronos operą. „Įdomu buvo kalbėtis apie gyvenimą, tikėjimą, meną, keliones. Atvažiavęs į Lietuvą, žadėjo užsukti pas mus”, – prisimena Pijus. Grįžtant namo per Lenkiją, stodavo tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojai. Labai draugiški – lietuvis, pavežęs 4 valandas ir turėjęs stoti ilsėtis, surado kitą mašiną, kuri vaikinus parvežė iki Kauno. „Tranzuojančių sutikome Lenkijoje, irgi lietuvių, dar Vokietijoje – sako, ten populiaru taip keliauti, Prancūzijoje ir Italijoje – nelabai”, – sako Pijus.
Nakvynėmis Paryžiuje ir Milane buvo pasirūpinę prieš kelionę. Paryžietis Nikolas atsiliepė per interneto svetainę hospitalityclub.org ir pažadėjo priimti. Skulptūros studentas gyvena Monmartre vieno kambario bute, bet tai netrukdė jam svetingai priimti lietuvius. Gidu po Paryžių Nikolas būti negalėjo, nes tuo metu kaip tik laikė egzaminus, bet davė naudingų patarimų, pavyzdžiui, kad valstybiniai muziejai ES piliečiams yra nemokami. „Apžiūrėjom Triumfo arką, Panteoną, o vakare pakilę į Eifelio bokštą netyčia ištrynėm visas nuotraukas, – bet Pijus dėl to neišgyvena, juk ne aparatu užfiksuoti vaizdai, o tai, ką išgyveni ir prisimeni, yra tikrasis kelionių lobis. – Paskutinį vakarą Nikolas pakvietė susitikti su savo draugais prie Senos upės. Susipažinome su Nikolo drauge ir ji pasikvietė į svečius. Jos vieno kambario bute visą naktį prašnekėję ryte išskridome į Milaną.”
Ten vaikinų laukė Beatričė, su kuria Pijus susipažino prieš porą metų Taizė, Prancūzijoje. „Beatričė buvo ką tik grįžusi iš Anglijos, kur mokėsi, tad restorane šventėme jos sutikimą. Įdomu būti tarp tikrų italų, matyti jų gyvenimą. Ryte ėjome į mišias Milano katedroje, užsukome į pagrindinį pasaulio mados sostinės prekybos centrą, o grįžę radome Beatričės tėtį belyginantį mūsų drabužius, kuriuos buvome prašę išskalbti”, – pasakoja Pijus apie svetinguosius italus.
Kitos naktys kelionėje nebuvo tokios patogios, bet romantiškos, kaip prie nuostabaus Gardos ežero Italijoje „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje” po dangumi ar Joninių naktį krapnojant lietui po medžiais prie Varšuvos.
Lietuviškų lašinių į kuprines nebuvo įsidėję, nes oro uoste už bagažą nemokėjo, tad jo svoris buvo labai ribotas. Ką valgė? Paryžiuje, pavyzdžiui, prancūzišką batoną, užgerdami vandeniu ir prikąsdami šokolado.
„Per visą kelionę nė karto nepagalvojau, kad norėčiau būti kur nors kitur negu esu. Net kai reikėjo kelias valandas laukti pakelėje, kol kas sustos, kai kiaurai permerkė lietus ar kepino saulė. Viskas priklauso nuo nusiteikimo – ir ne tik kelionėje, – sako Pijus ir pasidalija svajonėmis, – norėčiau pakeliauti po pietų Italiją ir gal net šią vasarą dar kartą nuvažiuoti į Paryžių.”
Vienuolikos dienų kelionė Pijui kainavo 530 litų. Tuos pinigus susitaupė iš mamos duotų dienpinigių. Tai buvo tikra dovana sau – kiekvienas dovanoja tai, ką vertina.
Tai – pati tikriausia kelionė, kurios įspūdžių ,manau ,niekas neištrins 🙂 sveikinu už atkaklumą ir ryžtą leidžiantis į tokią paslaptingą, bet tuo pat metu romantišką kelionę.