1422 metais buvo sudaryta Melno taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Kryžiuočių bei Livonijos ordinų. Vokiečių (kryžiuočių) ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Už tai jam atiteko dabartinis Klaipėdos kraštas bei visa Prūsija. Šiuo susitarimu buvo nubrėžta vakarinė Lietuvos siena nuo nuo Smalininkų iki Nemirsetos, kuri išbuvo nepakitus net 500 metų (iki 1923).
Šioje teritorijoje gyveno baltų kalbomis (prūsų, jotvingių, lietuvių), bendraujantys žmonės. Ilgainiui jų kultūra asimiliavosi ir išliko tik lietuviškai kalbantys. Šie žmonės save vadino lietuvninkais.
Jau nuo XVI a. vokiškose kronikose šis kraštas minimas kaip Mažoji Lietuva, Klein Litauen, Lithuania Minor, Prūsų Lietuva. Prūsijos valdininkų raštuose teritorija dar vadinta Lietuvos provincija, Lietuvos departamentu.
Nors kraštą daugiau nei pusę amžiaus valdė vokiška (prūsiška) administracija, siautėjo marai ir karai, nemaža dalis čia gyvenančių išsaugojo savitą lietuvišką kultūrą.
1923 metų sausio įvykiai
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą,1918 m. lapkričio 18 d. Tilžėje, Mažosios Lietuvos tautinė taryba, sudaryta iškilių krašto lietuvių, pasirašė „Tilžės aktą“, kuriuo įvardino savo siekį susijungti su Lietuva (tai vienas svarbiausių krašto prijungimą pagrindžiančių dokumentų ).
Remdamasi šiuo dokumentu, 1919 metais tuometinė Lietuvos vyriausybė siekė diplomatiniu keliu susigrąžinti visą Mažosios Lietuvos regioną.
Deja, bendru laimėjusių valstybių sprendimu nuo pralaimėjusios Vokietijos buvo „atplėštas“ tik Klaipėdos kraštas (dabartinis Mažosios Lietuvos etninikultūrinis regionas).
Į šią teritoriją tuo metu pretenzijas reiškė ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, siekdama atkurti savos sienas pagal 1793 metų egzistavusius dokumentus.
Čia savų interesų turėjo Vokietija, Sovietų Rusija, Prancūzija, Anglija, JAV. Pagal Versalio sutartį krašto administravimas turėjo pereiti sąjunginių valstybių žinion.
Antantės vardu 1920–1923 metais jį valdė Prancūzija. Šis laikotarpis Klaipėdos krašte prisimenamas kaip prancūzmetis.
Neapibrėžtumas regione negalėjo ilgai tęstis.1923 m. sausio 9 d. prasidėjo įvykiai, pasibaigę sausio 15 d. Klaipėdos miesto užėmimu ir prancūzų administracijos nušalinimu nuo valdžios.
Šį sukilimą inicijavo Lietuvos šaulių sąjunga, remiama tuometinės Lietuvos vyriausybės, jam pritarė kai kurie šio krašto lietuviškai kalbantys gyventojai.
Sukilimui neprieštaravo Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Slapta per sieną įvestos Lietuvos savanorių pajėgos (perrengtos civiliais rūbais), kurias sudarė šauliai ir Lietuvos kariškai.
Jos kartu su vietiniais lietuviais ginklu atsikovojo šį kraštą. Nors sukilimas buvo nedidelio masto (Lietuvių kariuomenė įvairiais skaičiavimais sudarė per 1000 karių), bet jis pareikalavo aukų (žuvo 12 lietuvių, 2 prancūzai).
Po 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo iki 1939 metų Hitlerio okupacijos Mažoji Lietuva buvo prijungta prie Lietuvos.
Ši politinė – karinė akcija buvo sėkmingiausias tarpukario Lietuvos politikų žingsnis, išsprendęs itin sudėtingą šio krašto likimą.
Būtina atkreipti dėmesį, kad po šių įvykių Lietuva pasaulyje buvo pripažinta kaip savarankiška valstybė, turinti diplomatinių sugebėjimų ir sugebanti spręsti savo problemas.
Šis sukilimas ir Lietuvos pajūrio prijungimas tapo lemtingais įvykiais sprendžiant krašto likimą po Antrojo pasaulinio karo.
Stalinas šį kraštą prijungė prie tuometinės Lietuvos TSR, o ne prie Kaliningrado srities.
Sukilimo dėka Lietuva turi Klaipėdos uostą, o Jurbarko rajonas administruoja Smalininkų ir Viešvilės seniūnijas.
Šios datos reikšmę mūsų valstybei galime lyginti su karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, Vasario -16 ąja, Kovo -11-ąja, sausio 13 ąja.
