Puošnus, rūmų vardo vertas buvusios Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos pastatas – tikras paminklas tarpukario šviesuolių tikėjimui mokslu ir norui kelti šį kraštą aukštyn. Tai rodo statytojų atkaklumas nepasiduodant įvairioms politinėms peripetijoms, dėl kurių gimnazijos, o ir šio puikaus, į kultūros paveldą įtraukto pastato galėjo ir nebūti. Net priartėjęs prie šimtmečio šis statinys tarnauja vietos bendruomenei, o Kultūros ministerijos palaikymo dėka išsaugo savo nepaprastą grožį.
Nenuleido rankų
Pagėgių progimnazijos pastatas išties didingas, kaip ir jį stačiusių žmonių siekiai. Tiesa, jiems lengva nebuvo, tad nenuostabu, jog gimnazijos įkūrimas vertas atskiros istorijos. Jos kelias plačiai aprašomas Alberto Juškos „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Idėja Pagėgiuose įkurti gimnaziją kilo Klaipėdos krašto mokyklų draugijai. 1926 m. ji gavo leidimą atidaryti Pagėgiuose privačią mokyklą. Svajota apie vidurinę, tačiau iš pradžių suburtos rengiamoji ir pirmoji klasės. Iš Lietuvių tautinio banko išnuomotose patalpose mokslus pradėjo viso labo dvidešimt du mokinukai. Dviejose klasėse jų buvo po vienuolika, o mokė juos trys mokytojai.
Vos mokyklai pradėjus veiklą ji pradėjo nepatikti vokietininkams, kurie, pajutę pavojų savo interesams, ėmė kurpti planą jai sužlugdyti. Po kelių mėnesių įsakoma uždaryti rengiamąją klasę, uždraudžiama joje dėstyti vedėjui ir mokytojui. Tam pasitelkiama biurokratija – baigę mokytojų seminariją asmenys neturi teisės mokyti progimnazijoje. Tačiau Pagėgiai nepasidavė. Iš Marijampolės gimnazijos pakviestas tinkamų kvalifikacijų Liudvikas Tonas dirbti direktoriumi. O jis parodė užsispyrusį charakterį ir nepaprastą veiklumą! Įveikdamas visokias kliūtis, ne tik išlaikė progimnaziją, bet iš 1930 metais apsilankiusio Pagėgiuose prezidento Antano Smetonos gavo pažadą, kad bus pastatyti tikri rūmai. Po dvejų metų jie ir stovėjo.
Norėta, kad gimnazija būtų lietuviško stiliaus, todėl buvo pakviestas dailininkas Adomas Brakas, kuris sienas išgražino lietuviškais ornamentais. Pagal klaipėdiškio dailininko A. Brako ir architekto M. Maksvitaičio projektą pastatytuose rūmuose patogiai įsikūrė visa mokykla, gavusi Kristijono Donelaičio gimnazijos vardą. Įrengta erdvi salė, kuria kultūrinės organizacijos naudojosi savo reikmėms: organizuotos paskaitos, ruošti vakarai, vyko teatrų gastrolės. Per kelerius metus mokinių skaičius išaugo ir siekė apie penkis šimtus. Laikraščiai gyrė Klaipėdos krašto draugiją, kuri per penkerius metus nuveikė tiek daug gerų darbų – išlaiko ne vieną ugdymo įstaigą ir daro didelius darbus šviesdama Klaipėdos kraštą. Pagėgiuose esanti Donelaičio gimnazija paminėta kaip vainikuojanti draugijos darbą, mat iki tol visoj apskrityje ten nebuvo jokios mokyklos, o tėvai savo vaikus leido į Tilžę.
Mokykloje telkėsi šviesios asmenybės: dailės mokytoju čia dirbo dailininkas tapytojas Viktoras Vizgirda, muziką dėstė vargonininkas, choro dirigentas, kompozitorius Antanas Ilčiukas, tikybą – liuteronų pastorius dr. Gustavas Vagneris. Nors į gimnaziją buvo sudėti šviesiausi norai ir didžiulės pastangos, 1939 m. ji buvo uždaryta. Vis tik per tą trumputį laiką pėdas įspausti joje spėjo mokiniai, kurie vėliau garsins ir visą Lietuvą: poetai Henrikas Nagys ir Leonas Švedas, poetė Aldona Nasvytytė, pedagogas, dvasininkas Fricas Skėrys. Į pirmą klasę čia atėjo vienas iš tragiškiausių išeivijos rašytojų Algimantas Mackus.
Tapo įvairių organizacijų namais
Sovietmečiu pastatas įgijo visai kitokią aurą – čia įsikūrė Pagėgių vaikų globos namai. Kadangi buvo gyvenamas, statinys nebuvo apleistas, vis tik laikui bėgant labai reikėjo atnaujinimo. Į norą išlaikyti šio architektūros paminklo grožį palankiai žiūrėjo Kultūros ministerija, su kuria bendradarbiaujant ES lėšomis buvo padaryta daug gerų darbų, sutvarkyta salė, vidaus laiptai. Visų tikslas, kad buvusi gimnazija ir toliau tarnautų Pagėgių žmonėms. Kaip pasakojo Pagėgių savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjas – vyriausiasis inžinierius Valdemaras Dikmonas, vykdant projektą, teko nemažai bendrauti ir bendradarbiauti su Kultūros paveldo Telšių – Tauragės teritoriniu skyriumi. „Ir tikrai galime pasidžiaugti, kad bendradarbiavimas vyko sklandžiai, visais kilusiais klausimais pavyko rasti sutarimą“, – kalbėjo V. Dikmonas.
Dabar pastate veikia ne viena įstaiga – čia veiklą vykdo Pagėgių meno ir sporto mokykla, kultūros centras, neįgaliųjų draugija. Patogu, jog projekto dėka įrengti vertikalus ir nuožulnus keltuvai, kad būtų lengviau judėjimo negalią turintiems žmonėms. Pagėgių Kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė pasakojo, kad antrame aukšte esančioje renovuotoje salėje telkiasi miesto bendruomenė, nevyriausybinės organizacijos, ji naudojama vakaronėms, vaikų renginiams, susirinkimams. Dažniausiai užsiėmimai orientuoti į Pagėgių vietos gyventojus, moksleivius: čia vyksta pramoginių-sportinių šokių repeticijos, meno ir sporto mokyklos muzikos skyriaus atsiskaitymai, egzaminų koncertiniai pasirodymai. „Tačiau būna ir akademinio pobūdžio koncertų, sveiką gyvenseną propaguojančių užsiėmimų, kurie galėtų sudominti ne tik vietinius, bet ir kaimyninių rajonų gyventojus“,– sakė S. Jašinskienė. Ji informavo, kad apie veiklas informuojama feisbuko paskyrose „Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokykla“, „Pagėgių seniūnija“, svetainėje www.menosportomokykla.lt.
