Viename iš Jurbarko garažų baigiamas sukonstruoti neįprastas automobilis – bekelės varžyboms skirtas savadarbis monstras. Šia transporto priemone į varžybų trasas leisis veliuoniškis verslininkas Arūnas Simanavičius. Sportininkas lenktyniauja vienoje sudėtingiausių bekelės sporto klasių – TR3 grupėje, kurioje susiremia labiausiai perdaryti ir dažnai visiškai nuo nulio sukonstruoti automobiliai.
Nusibodo nešioti
Porą dešimtmečių kasdien visureigiais važinėjantis A. Simanavičius bekelės sportu rimčiau susidomėjo 2005-aisiais. Tiesa, tuomet verslininkas važinėjo keturračiu motociklu.
„Motociklą, kai užklimpsti, paprastai turi pats ant rankų išvilkti, išnešti. Su visureigiu kitaip – jis tave išneša. Todėl galiausiai nusprendžiau, kad užteks tampytis, ir pradėjau važiuoti visureigiais“, – pasakojo pašnekovas.
Iš pradžių pabandęs važiuoti beveik standartiniu A. Simanavičius greitai nusprendė lįsti į gilesnę bekelę, o tam prireikė ir geriau su užduotimi susidorojančios transporto priemonės. Taip sportininko garaže atsirado pirmasis savadarbis visureigis, vėliau dar vienas.
Tačiau technika – ne amžina. Kasmet Lietuvoje ir užsienyje ketveriose-penkeriose varžybose dalyvaujančiam sportininkui savadarbiai visureigiai atlaiko trejus-ketverius metus. Po to nusidėvėjusias mašinas tenka keisti.
„Problema ne tik nusidėvėjimas, o ir tai, kad viskas tobulėja. Atsiranda naujų sprendimų, galimybių, tobulesnių detalių, be kurių varžybas laimėti darosi itin sunku ar net neįmanoma“, – sakė A. Simanavičius.
Iš pradžių konstruoti sportinį monstrą A. Simanavičius patikėjo Kauno meistrams. Tačiau netrukus atsisakė jų paslaugų, o tik pradėtą visureigį atgabeno į Jurbarką ir patikėjo meistrui Linui Tamošaičiui.
„Man pasisekė, kad Linas kaip tik svajojo pasigaminti bagį. Įtikinau jį, kad pasitreniruoti montuojant visureigį bus puiki patirtis, o jis ėmė ir palūžo – sutiko“, – juokėsi A. Simanavičius.
Dalys – iš už Atlanto
Visureigio konstravimas prasidėjo nuo rėmo virinimo ir tinkamų detalių paieškos. Dauguma komponentų mašinos gamybai nupirkti ne Lietuvoje, bet užjūriuose. Automobilio radiatorius, amortizatoriai, dar kai kurios dalys atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Nors tuos pačius komponentus galima nupirkti ir Lietuvoje, verslininkas pasirinko sudėtingesnį, bet pigesnį kelią. A. Simanavičius nuolat naršo internete ieškodamas įvairių nuolaidų ir detales užsakinėja, kai jos būna pigiausios.
„Kaip pavyzdį galiu papasakoti apie radiatorių. Lietuvoje toks kainuoja apie 700 Lt, o JAV per akciją radiatorių nupirkau už 90 dolerių. Tenka skirti daug laiko, reikia kantrybės ir pastangų, kad pavyktų viską nupirkti kuo pigiau“, – pasakojo vyras.
Tačiau pigumas – ne lemiamas faktorius. Didžiules apkrovas per bekelės varžybas patirsiančiam visureigiui svarbiausia kokybė ir saugumas. Todėl aplink variklį ir kitus agregatus baigiamas virtinti rėmas bus itin tvirtas. Besiūliai vamzdžiai turės atlaikyti ne tik visureigio svorį, saugoti nuo traumų sportininkus, bet ir susidoroti su riaumojančio „Audi“ variklio sukimo momentu.
Dyzelį pakeitė benzinu
Anksčiau dyzeliniu visureigiu bekeles šturmavęs A. Simanavičius šį kartą visureigio širdimi pasirinko benzininį „Audi“ variklį. 4,2 litro darbinio tūrio agregatas be didelių pakeitimų turėtų pasiekti apie 250 kilovatų galią.
„Dyzeliniam varikliui trūko galios. Jos kartais reikia šturmuojant įkalnes ar kitą bekelę. Be to, šitas variklis, nors ir didelės kubatūros, palyginti nėra sunkus“, – sprendimo motyvus vardijo verslininkas.
Svoris bekelės varžybose – vienas lemiamų faktorių. Kuo lengvesnis visureigis, tuo paprasčiau įveikti sunkiai išvažiuojamus ruožus. Šiais laikais būtų galima pagaminti ir labai lengvą mašiną, kurios pagrindą sudarytų iš anglies pluošto pagamintos detalės, todėl varžybose specialiai ribojami visureigių svoriai. Taisyklės draudžia dalyvauti lengvesnėms nei 1200 kg sveriančioms transporto priemonėms, nes lengvesnės ne klampotų bekele, o sunkiai įveikiamas pelkes tiesiog perplauktų.
Visureigių sporte svarbu ne tik bendras automobilio svoris, bet ir svorio pasiskirstymas. Idealiausias variantas, kai priekis sveria 55, o galas 45 procentus viso automobilio svorio.
„Priekis turi būti šiek tiek sunkesnis, kad staiga šturmuojant šlaitą ar krantą mašina neapsiverstų. Tačiau ir per sunkus būti negali, nes tada visa priekinė dalis tiesiog nuskęs purvyne. Yra daug nerašytų taisyklių ir gudrybių, kurias išmoksti tik per savo kraują ir prakaitą“, – juokėsi A. Simanavičius.
Verslininkas tikisi, kad maždaug po mėnesio pabaigus automobilį šis svers ne daugiau nei 1700 kg.
Nors visureigis dabar – tik kiauras karkasas, netrukus jis turėtų įgyti galutinę formą. Ant suvirinto rėmo bus pradėta montuoti aliuminė apdaila. Tiesa, kol kas darbams trukdo iš pirmo žvilgsnio juokinga kliūtis – verslininkas niekur neranda reikiamo kiekio kartono. Iš storo popieriaus pirmiausia ir turi būti suformuotos visureigio apdailos dalys. Tik vėliau, pagal kartonines formas, bus gaminami aliuminiai atitikmenys.
„Ieškojau visur tinkamo popieriaus. Vienoje parduotuvėje pasiūlė sulipdyti tris didelius lapus, teko atsisakyti. Dabar radau kelis kartono gamintojus Kaune, važiuosiu pas juos, galbūt galės padėti“, – sakė A. Simanavičius.
Kaip visureigis turėtų atrodyti, daugmaž žinoma ir dabar. A. Simanavičiaus sūnus sukūrė trimatį bekelės monstro paveikslą, kuriame apžiūrėti visureigį galima tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Tačiau verslininkas tikina, kad galutinis vaizdas gali smarkiai skirtis nuo projekto kompiuterio ekrane. Gaminant visureigį buvo pakeisti kai kurie iš pradžių numatyti konstrukciniai sprendimai.
Sėkmė – šturmanas
Ne vienus metus bekelės varžybose dalyvaujantis A. Simanavičius tikina, kad kaip ir kiekviename sporte, čia irgi yra savos taisyklės ir dėsniai, be kurių užimti prizinių vietų neįmanoma. Lemiamu sėkmingų varžybų veiksniu vyras įvardija protą. Pasak sportininko, bekelėje 50 procentų sėkmės lemia šturmanas ir jo sugebėjimai, o likusius 50 dalijasi technika ir vairuotojas.
„Šturmanui dažnai tenka bristi priekyje mašinos, tampyti gervės trosą. Tačiau tai – tik nedidelė dalis darbo. Jei būtų tik fizinis krūvis, tektų į šturmanus rinktis fiziškai tvirtus sportininkus. Kur kas svarbiau šturmano protiniai sugebėjimai – orientacija, maršruto suplanavimas“, – neabejoja pašnekovas.
Svajonė turės palaukti
Bekelės Dakaras. Taip A. Simanavičius vadina kasmet Rusijoje, prie Ladogos ežero, vykstančias bekelės varžybas. Ir iškart pripažįsta, kad sudalyvauti ten – jo svajonė. Tačiau į legendinį renginį nuvykti šiemet dar nepavyks. Į varžybas greičiausiai nevyks ir kiti bekelės sportu užsiimantys lietuviai. Tokio sprendimo pagrindas paprastas – Rusijos sukelta įtampa Ukrainoje.
„Su varžybų organizatoriais viskas gerai, tačiau iki Ladogos reikia nuvažiuoti, o pakeliui laukia muitinė ir policijos postai. Niekas nenori be reikalo vargti su lietuvius fašistais laikančiais pareigūnais ir kęsti jų priekabių“, – atviravo pašnekovas.
Tačiau sportininkas neatsisako minties anksčiau ar vėliau nuvykti į bekelės varžybas Ladogoje. A. Simanavičius nesitiki, kad iškart pavyktų iškovoti aukštas vietas. Niekam ne paslaptis, kad bent tris kartus į varžybas reikia nuvažiuoti ir bandyti tiesiog įveikti labai sudėtingą maršrutą, o ne lenktyniauti.
„Anksčiau ar vėliau nuvažiuosiu į tas varžybas. Tačiau galbūt iki to laiko reikės sukonstruoti dar vieną visureigį, nes jau dabar žinau, ką daryčiau kitaip“, – ateities planais dalijosi A. Simanavičius.
Lukas PILECKAS
