Jūratė Kvietkauskienė ir Danutė Kazlauskaitė – ne tik kultūros vartotojos, bet ir kūrėjos. Ir dar daugiau – kaip meno mėgėjų kolektyvų dalyvės, jos saugo mūsų kultūros paveldą, konkrečiai – dainų šventės tradiciją ir tautosakininkų brolių Juškų palikimą. Kolektyvų Veliuonos kultūros centre – penkiolika, o jų dalyvių – kultūros savanorių – vos ne pusantro šimto! Ir nors jie patys nemano ką nors ypatingo duodantys, būtent atlikėjai palaiko dainų ir šokių paveldo gyvybę, o kultūros funkcionieriai tik pasirašo apie tai dokumentus.
Gyvenimą daro gražesnį
Jūratė Kvietkauskienė – dviejų šokių kolektyvų dalyvė. Pirmajame, „Saltare festum“, Jūratė šoka jau dešimtmetį. O šis Irmos Svetlauskienės vadovaujamas kolektyvas dar senesnis: penkerius metus istorinius šokius šoko Veliuonos mergaitės, o kai jos išvažinėjo studijuoti, vadovė pakvietė moteris. Jūratės ilgai įkalbinėti nereikėjo.
„Prieš tai šokom pramoginius, kai jų neliko, Irma pasiūlė ateiti pas ją. Aš ir nuėjau. Šokame Renesanso, viduramžių ir XIX a. pradžios šokius, turim trejus rūbus…“ – pasakoja Jūratė, pabrėždama ir „Saltare festum“ ypatingumą, ir norą šokti. Rūbus kolektyvo moterys pačios pasirūpino – siūdinosi, siuvinėjo, net ir išlaidas, šiek tiek paremiant kultūros centrui, pačios dengė.
Šokiai moterims – galimybė pajudėti ir būti gražioms. O va vyrų šokiams trūksta, ir Jūratės abu kolektyvai moteriški. „Nėra tų vyrų, – sako ji, bet pasitaiso, – na, yra, bet jie nenori. Mano vyras, kai išeinu į repeticijas, žolę pjauna, krosnį kūrena ir neprieštarauja, kad manęs nėra namie. Kur jis dings, jau keturiasdešimt metų mes kartu.“
Jūratė iš tų žmonių, kuri daug ką nori išbandyti ir išmokti, ir jau tikrai nėra namisėda. Ji moka daryti įvairiausius masažus, lieja žvakes, dėlioja deimantukų paveikslus. Yra viena pirmųjų savo krašto karitiečių, Veliuonos „Carito“ vadovė, Lietuvai pagražinti draugijos Veliuonos skyriaus narė. Veiklūs žmonės daug kur suspėja.
Jūratė pastebi, kad visuomeninėse veiklose, kultūros renginiuose dažniausiai tie patys žmonės, o didesnioji dalis neateina, nenori, sėdi prie televizorių. „Ir negali stebėtis ar juo labiau pykti, nes visi esam skirtingi, kiekvieno kitokie norai, interesai. Bet kai būni kokiame gražiame renginyje, prasmingame, o Veliuonoje kitokių nebūna, darosi gaila už tuos, kurie neatėjo“, – sako moteris. Ji neabejoja, kad kultūra gyvenimą daro gražesnį, žmogų – geresnį.
„Norisi pasiųsti bent po mažytį spindulėlį į kiekvieno, kurį sutinku, širdį, kad būtume geresni, atlaidesni vieni kitiems, kad nebūtų pykčių, pavydo. Jei esi piktas, esi nelaimingas“, – sakė veliuonietė.
Ir tie šokių kolektyvai, ir dalyvavimas kituose kultūros, bendruomenės renginiuose (Jūratė nieko nepraleidžia) – yra šviesa, kurią ne tik pats gauni, bet ir kitiems daliji.
„Su istoriniais šokiais mes jau visoj Lietuvoj žinomos. Ir Trakai, ir Vilnius, Panemunės pilis, Panevėžys, Marijampolė – daug kur mes šokom ir dar šoksim. Dabar – mano laikas, mano gyvenimas. Tik gyvent!“ – sako moteris, užauginusi vaikus, išslaugiusi tėvelius ir senus kaimynus, besidžiaugianti gražių dienų teikiamomis galimybėmis ir nuolatos galvojanti apie kitus, visada su noru dalytis gėriu. Žmogus spinduliuoja tą, ką turi savo viduje. Gerumą, kaip ir pyktį, žmogus pats savyje sukaupia.
Kai prieš metus Veliuonos kultūros centre buvo buriamas naujas – moterų tautinių šokių kolektyvas, Jūratė irgi nuėjo, nesvarstydama, kad gal jai gana vieno. „Abiejuose smagu, abiejuose gražu. Apsivelki istoriniu kostiumu, ir tarsi nusikeli į tolimus viduramžius, o čia pradėjom nuo „Kepurinės“, seno lietuviško moteriško šokio“, – sako ji.
Naujas kolektyvas, vadovaujamas Donato Likto, gavo istorinį Veliuonos vardą – „Junigeda“ ir, išmokęs repertuarą ir perėjęs apžiūrą, tapo jubiliejinės Dainų šventės dalyviu.
„Vadovas Donatas nuo pat pradžių mus taip griežtai ėmė, kad – oho! Bet taip todėl, kad būtų rezultatas. Ir turim rezultatą – vyksim į Dainų šventę. Tai – didelis dalykas! Nesu buvusi Dainų šventėje, bet kurios buvo, sakė, kad labai smagu. Su istoriniais šokiais irgi papuolėm į dainų šventę, tik nežinau, kaip visur suspėsim. Net penki kolektyvai iš Veliuonos važiuos į Dainų šventę“, – džiaugiasi Veliuonos kultūros savanorė.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924-aisiais, prigijo ir tapo tradicija. 2003 m. Baltijos šalių dainų šventes UNESCO pripažino Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Šedevas jau šimtą metų gyvuoja ir labiausiai – kultūros savanorių dėka.
Man liaudies dainos patinka
Danutė Kazlauskaitė, moterų vokalinio ansamblio „Veliuona“ dainininkė, kaip ir dauguma jos kartos žmonių, dainavo mokyklos choruose. „Aš mokiausi Stakiuos, mokytojas Balčiūnas atvažiuodavo iš Raudonės, ir per pamokas dainuodavom, ir chorui vadovavo, ir į dainų šventes Jurbarke važiuodavom. Vidurinėje, Raudonėj, ir vėl buvo choras. Aš labai mėgau dainuoti, bet paauglystėj, žinot, kaip būna: chebra neina, ir aš nenoriu. Bet iš tikrųjų tai noriu“, – šypsosi Danutė.
Ir namai buvo pilna garsų, nes dainingi buvo Danutės tėveliai Kazimiera ir Povilas, bažnyčios choristai, o močiutė visada ką nors niūniuodavo.
„Arba – girdim per radiją Čiurlionio harmonizuotą „Oi, giria giria, girelė žalioji“ (čia tik aš parašau pavadinimą, o Danutė jį išdainavo – aut.), ir mama sako: „Paklausykit, vaikai! Kaip gražiai, kaip gražiai dainuoja!“ Aš atsakau: „A, čia visai neįdomu!“, bet klausau, man patinka. Man liaudiškos dainos iki šiol patinka, nors žiūrovams jos nuobodokos: ilgos – ten visas gyvenimas surašytas, kokių penkiolika stulpelių. Retokai jas dainuojam, reikia taikytis prie žiūrovų…“ – pasakoja veliuonietė.
„Veliuoniečio“ dainų ir šokių ansamblio vadovė Leonida Matusevičienė vadino istorijos mokytoją Danutę, kai tik ji pradėjo dirbti Veliuonoje, dainuoti, bet ji teisinosi, kad dar kojų Veliuonoje neapšilo. Nors tikroji priežastis buvo kita: ansamblis savaitgaliais koncertuodavo, o Danutė važiuodavo į Stakius. Visada. Be to, ji prisibijojo, nes nepažino natų.
„Aš ir dabar natų nepažįstu, – sakė ilgametė ansamblietė. – Bet šalia stovi Genutė, Daiva – labai stiprios, ir jei kas, Genutė man kumšt, aš pasitaisau. Žinot, kai dainuoji prie stalo, yra vienaip, o kai čia keliais balsais – sudėtinga, nepatūravosi“, – juokiasi ji.
Dainuoti ji atėjo kokiais 1989-ais. „Nes 90-aisiais dalyvavom Jurbarke dainų šventėje, buvo moldavai atvažiavę, mes džiaugėmės, kad buvom jau pasukę nepriklausomybės keliu, o jie dar ne, – prisimena D. Kazlauskaitė. – Tada dainavom daug mokytojų: Antanaitienė, Jurkšaitienė, Martinaitienė, visos jau amžinatilsį“, – pasakojo ansamblio senbuvė. Anksčiau už ją buvo pradėjusi Dalia Butėnienė, ir dabar tebedainuojanti.
Danutė dabar tik džiaugiasi, kad vis dėlto neliko be ansamblio, nors laiko jam reikia daug atiduoti. „Su senom dainom paprasčiau, o išmokti naują reikia laiko ir pastangų, tik tada, kai padainuoji koncerte, ji įsitvirtina. Dar ir spektaklyje „Gied volungėlis ant uolos“ dalyvaujame, Juškų užrašytas dainas jame dainuojame ir plačiai su tuo spektakliu važinėjame, – pasakoja ji. – Bet jei ne ansamblis, visai gyvenimas būtų kitoks. Nuobodesnis… Kiek pasaulio pamatėm! Europiados Šveicarijoj, Švedijoj, Vokietijoj buvom, ir svarbiausia – visur su savo kompanija. Tai svarbi gyvenimo dalis, paliekanti gražių prisiminimų. O dabar, kai į pensiją išėjau, o tėvelių nebėra, tai ačiū Dievui, kad tas ansamblis yra.“
Tik Danutė sakė nejaučianti, kad ji ką nors kultūrai duodanti, atvirkščiai – eina, nes smagu, nes pati daug gauna.
Ne, Danute! Ir jūsų, ir jūsų bičiulių ansambliečių didelė duoklė kultūrai!
Jei nedainuotumėt Antano ir Jono Juškų užrašytų, kad išliktų, dainų? Jei neįkvėptumėt joms gyvenimo? Nes būti užrašytam knygoje ar suskaitmenintam laikmenoje – tai dar ne gyvenimas.
