Gegužės 3 d. Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras (TVIC) pakvietė į atvirų durų dieną pas krašto verslus. Šis renginys – sudėtinė Miesto ir verslo dienų dalis, palydėtas idėjos tapti tradiciniu. TVIC pakvietė pasidairyti keliomis kryptimis. Tai – Girdžiuose įsikūręs „Sūrio džiazas“ ir Jurbarke esantis prekybos centras „X7“ bei „Pizzeria Volare“.
„Norėjome pristatyti dėmesio sulaukiančius verslus ir jų savininkus, kad šie pasidalintų savo sėkmės receptais, iššūkiais, o gal ir nesėkmėmis. Du iš trijų verslų buvo pagerbti per paskutinį verslo apdovanojimų vakarą. Tai pernai greta kitos produkcijos ledus gaminti pradėjusi „Sūrio džiazas“ vadovė Svajonė Vaicekauskienė ir masažinių fotelių paslaugą teikianti „X7“ savininkė Giedrė Vasilijevaitė-Jackienė. O trečiasis, mūsų manymu, nors ir nedidelis, bet tikrai vertas dėmesio – Vaidoto Šuopio ir jo žmonos Helenos Rauni įkurta picerija“, – sakė TVIC vadovė Erika Stanaitienė.
Planuose –
sūrių brandykla
Girdžiuose pasitikusi verslininkė S. Vaicekauskienė pirmiausia pristatė „Sūrio džiazo“ produkciją – gausybę įvairių sūrių ir kitų pieno produktų. Įmonė žingsnis po žingsnio užsitarnavo kokybiškų produktų gamintojo vardą, pelnė pirkėjų pasitikėjimą, o prekybos vietų geografija seniai peržengė Girdžių ir Jurbarko ribas.
„Sūrio džiazą“ lydi neabejotina sėkmė, tačiau, pasak S. Vaicekauskienės, kelias iki įvertinimo nebuvo nei lengvas, nei trumpas. O ir šiandien išgyventi nėra paprasta.
„Mes esame unikalūs, nes pirmiausia – viskas, ką darome, atkeliauja iš vienos grandinės – mūsų pačių pieno ūkio, tada patys perdirbame produkciją, tuomet – patys pagaminame ir vežame parduoti. Nelabai žinau, kas dar Lietuvoje turi tokią grandinę – nuo pradžios iki galo. O ir jei pieno produkcija nekokybiška – aišku, kam duoti velnių. Nes mano vyras turi pieno ūkį, o aš dirbu su mažąja bendrija „Sūrio džiazas“, – pasakojo verslininkė.
Moteris patikino, kad nors produkcijos pagamina mažiau nei galėtų parduoti, smarkiai plėstis neplanuoja.
„Jei sugalvotume plėstis, turėtume atsisakyti dabartinio formato, kur viskas kuriama ir daroma rankomis. Tektų žengti žingsnį gamyklos link, o to labai nenorime ir neplanuojame. Nors būtent tai, kad viskas daroma rankomis, mums yra didžiausias iššūkis, nes reikia išlaikyti darbuotojus, o rankų darbas tikrai yra brangus“, – sakė S. Vaicekauskienė.
Vis tik „Sūrio džiazas“ tam tikrą plėtrą numato. Girdžiuose išsinuomojo nemažą pastatą, kuriame netrukus turėtų būti įrengta didesnė nei ligšiolinė sūrių brandykla.
„Sūrio džiazas“ – ne vien galimybė nusipirkti išskirtinių produktų. Čia veikia ir kavinė, o klientai gali užsisakyti edukacijas, per kurias paneria į pieno pasaulį ir jo paslaptis. O šio pasaulio esminė taisyklė – kuo natūralesni ir mažiau perdirbti produktai.
Paklausta, ko reikėtų, kad kas nors galėtų pakartoti Vaicekauskų verslo sėkmę, verslininkė sako, kad tai beveik neįmanoma. Nes pirmiausia reikia turėti tinkamos produkcijos, o tuomet – laiko ir finansų. Nes kol produkcija sukuriama, kol atsiranda verslo ryšiai, klientūra, reikia iš kažko gyventi.
„Mes galėjome gyventi iš savo pieno ūkio. Kaip tai reikėtų padaryti be vienokio ar kitokio pajamų šaltinio tiems, kas norėtų vystyti verslą kaip mūsų – aš net nežinau. Tai beveik neįmanoma“, – atviravo „Sūrio džiazo“ savininkė S. Vaicekauskienė.
Tikroji picos kultūra
Jurbarke, Muitinės g., veikiančią „Pizzeria Volare“ neabejotinai galima vadinti tikros picos vieta. Picas čia kepantys sutuoktiniai Vaidotas Šuopys su žmona Helena Rauni klientus vadina savo darbdaviais, todėl maisto gamybai kelia ypatingus reikalavimus. Jie laikosi tikrosios picų gamybos tradicijos, tuomet – išskirtiniai produktai ir ypatinga krosnis. 2021-ųjų liepą atsidariusi picerija jau turi savo klientų ratą.
Vaidoto gyvenime picos atsirado atsitiktinai. Vyras daug metų dirbo laivuose ir pagal profesiją yra laivavedys. Šio darbo teko ragauti ir sovietmečiu.
„1985-aisiais mane paėmė į sovietinę armiją, į dalinį, kuris buvo priskirtas KGB. Vėliau, kai atitarnavau, buvau paskirtas į laivus. Man iškart pasidarė aišku, kad mane sovietinis saugumas vers dirbti skundiku. Todėl pasitaikius progai, 1990-aisiais, kai atplaukėme į Ispaniją, pabėgau iš laivo ir pasiprašiau politinio prieglobsčio“, – pasakojo picerijos šefas.
Nors šalis ir buvo svetima, vyro gyvenimas netruko įsisukti – iš pradžių dirbęs padienius darbus, įsidarbino restorane, o čia vienos iš jo pareigų buvo kepti picas.
„Pirmąją picą iškepiau 1991-aisiais. Išmokau kaip tai daroma, perpratau principus. Daug Lietuvoje kepamų picų su tikrąja picų kultūra neturi daug bendro. Ypač su tomis, ant kurių reikia pilti padažą. Nes jei pica iškepama taip, kaip reikia – jokių padažų nereikia“, – sakė Vaidotas.
Kad pica pavyktų, reikia keleto dalykų – tinkamos tešlos, produktų ir, svarbiausia, tinkamos krosnies.
„Aš pats tas krosnis išmokau statyti. Kurį laiką net taip uždarbiavau. Esmė tokia, kad turi būti milžiniškas karštis, kuris vos per porą minučių iškepa picą. Tuomet ji neišdžiūna, o ant jos sudėtos daržovės, kaip pomidorai, virsta tarsi padažu, pica nebūna sausa“, – pasakojo V. Šuopys.
Vėliau vyras vėl keliavo po pasaulį – dirbo Ispanijoje, Pietų Afrikoje, kitose šalyse. Galiausiai likimas atvedė į Suomiją, kur jis ir susipažino su būsima žmona Helena Rauni. O persikėlus į Lietuvą, čia kūrė įvairius verslus.
Pandemijai pristabdžius pasaulį, išsirutuliojo nedidelės picerijos idėja. „Labai stengiamės, kad žmonės pas mus jaustųsi kaip namuose, nes ne kas kitas, o jie yra mūsų darbdaviai“, – sako Vaidotas.
Pora pasirinko dirbti tik tris dienas per savaitę. Taip nusprendė, nes picoms nenaudoja šaldytų produktų, o paruošta tešla tinka tik tą dieną. „Iš pradžių bandėme dirbti visas dienas, bet pamatėme, kad tuomet lieka produkcijos. Ją tikrai gaila išmesti, nes importuojame iš Ispanijos, Italijos. Žinoma, kai ką naudojame ir lietuvišką. Tačiau produktų nešaldome, naudojame tik šviežią tešlą. Todėl pasirinkome dirbti tomis dienomis, kai klientų būna daugiausia“, – sakė V. Šuopys.
Picerijoje galima nusipirkti keturių rūšių picų. Populiariausia jų – „Vollare“, kur kumpis dedamas jau iškepus picai. „Pasirinkome riboti asortimentą, nes tai irgi remiasi į produkciją. Jei būtų gerokai daugiau picų rūšių, neįsivaizduoju, kaip reiktų užtikrinti, kad visi produktai būtų šviežūs ir nešaldyti. Tačiau galiu pasakyti, ko tikrai pas mus nerasite – padažų picoms“, – juokėsi Vaidotas.
Svarbu įsiklausyti
Atvirų durų diena kvietė ir į Giedrės Vasilijevaitės-Jackienės verslo kūrinį – prekybos centras „X7“. Šiemet verslininkė buvo įvertinta už naują paslaugą – masažinius fotelius. Apdovanoti už naujas idėjas Giedrę pasiūlė patys jurbarkiečiai.
Apie verslo esmę – įvairovę ir gebėjimą įsiklausyti, G. Vasilijevaitė-Jackienė pasakojo atvirai. Moteris sakė, kad jei klientai tris ar keturis kartus teiraujasi kokios nors prekės ar paslaugos, tai tokį prašymą būtina išgirsti.
Po savo stogu G. Vasilijevaitė-Jackienė tikrai turi ką pasiūlyti – nuo gėlių, suvenyrų, juvelyrikos iki soliariumo ir jau minėtų masažinių fotelių. Verslininkė
nuomoja automobilius, puošia šventes ir teikia visą puokštę kitų paslaugų.
Pasak verslininkės, paslaugas ir prekes žmonės turi gauti tuomet, kai jiems to reikia. O dažniausiai reikia gėlių, todėl ši pastato dalis yra automatizuota. Čia net naktį galima patekti ir išsirinkti gėlių. Klientui užtenka paskambinti, o durys jam atveriamos per nuotolį.
Būtent todėl prekybos centrą verslininkė ir pavadino „X7“. Šis kodas reiškia, kad dirbama visą laiką ir be pertraukos – nepaisant, ar diena, ar naktis, ar savaitgalis.
visada svarbu įsiklausyti į klientųporeikius.
