Šią savaitę prieš 76-erius metus, 1948 m. gegužės 22-27 dienomis, sovietinių okupantų įvykdytas pats didžiausias lietuvių trėmimas į Sibirą. Tomis dienomis į tolimiausius Rusijos Krasnojarsko krašto Irkutsko srities užkampius ir vadinamąją Buriatijos-Mongolijos autonominę tarybų socialistinę respubliką ištremta daugiau kaip 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Vien iš Jurbarko valsčiaus tomis dienomis ištremti 692 lietuviai.
Išvarymas iš nuosavų namų
Ir tai tik per vieną kelių dienų trėmimą kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Šiam trėmimui okupacinė valdžia iš anksto ir kruopščiai ruošėsi – numatomi maršrutai, rengiami geležinkelio sąstatai ir vagonai, iš Ukrainos ir Baltarusijos atvežta papildomi karių ir transporto priemonių. Taip operacijai įvykdyti sutelkta daugiau kaip 41 tūkstantis kareivių, karininkų ir sovietinei okupacijai pritariančiųjų – vietinių stribų, partinių ir tarybinių aktyvistų.
Vietose, laikant griežta paslaptimi, sudarinėjami tremiamųjų sąrašai, sudaromos tiesiogiai konkrečių gyventojų suėmimus vykdysiančios grupės, kurios paprastai būdavo vietinis sovietinis aktyvistas – komunistas ar komjaunuolis, karininkas, keletas vietinių stribų ir kareivių.
Paprastai tremiamos šeimos namus jie apsupdavo naktį, tikintis, kad visi bus namie, o pačią operaciją lengviau nuslėpti nuo aplinkinių gyventojų akių. Visiems įsakoma pasiimti maisto ir susidėti būtiniausius daiktus. Tam paprastai duodama nuo keliasdešimt minučių iki valandos, kol atvykdavo sunkvežimis arba vežimas. O neretai ir paties valstiečio arkliai išvedami iš tvarto ir kinkomi į ūkininko vežimą. Pasipriešinus, grėsė sumušimas ar net sušaudymas.
Iš savo namų suimtieji staiga išvaromi, pastatai, gyvuliai, padargai rekvizuojamai. O pirmiausia, kas įmanoma – darbužiai, audiniai, patalynė, likę maisto produktai, indai, šaukštai, šakutės ir viskas, kas į kišenes ir kuprinę, gal į kokį maišą telpa, tų pačių stribų pavagiama.
Surengta per 20 akcijų
Tremiamieji laikyti sovietinės valdžios priešais, lietuviai kolaborantai – partinis-tarybinis aktyvas, stribai – okupacinės santvarkos, sovietinės valdžios rėmėjai. Dabar tiesioginių šių įvykių dalyvių iš abiejų pusių kasmet vis mažiau. Buvę stribai jau seniai prasigėrė ir išmirė, likęs tik būrelis tremtinių, ir tai iš tų, kurie buvo ištremti jauni, vaikai ar net kūdikiai. Todėl ir skaudūs įvykiai dyla iš visuomenės atminties. O žymi dalis jaunimo apskritai apie tai žino tik kaip istorinį faktą, arba nežino nė to.
Vien iš nedidelės teritorijos – Jurbarko valsčiaus šiomis dienomis prieš 76-erius metus ištremti 692 žmonės. Jų ašaromis nulaistyti visų kaimų vieškeliai. Iš viso nuo pirmojo 1940 m. birželio 14-osios trėmimo iki paskutiniojo 1952 m. rugpjūčio pradžios iš viso buvo surengta dvidešimt didesnių trėmimo akcijų, o priskaičiavus mažesnes, dažnai vietines, būtų apie 30, per kurias beveik tuščiuose Rusijos pakraščiuose atsidūrė apie 132 tūkst. Lietuvos žmonių. Didesnę dalį tremtinių sudarė moterys, vaikai ir seneliai. Mat daug vyrų arba anksčiau buvo suimti ir įkalinti, arba pasitraukę į mišką ir įsijungę į ginkluotą partizaninę kovą už nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Tikslas – įbauginti ir palaužti
Ypač šis trėmimas turėjo aiškų tikslą: kaip tik tuo laiku pradėti masiškai kurti kolūkiai, o kaimiečiai į juos stojo nenoriai. Kilusi partizaninė kova buvo pačiame įkarštyje, o kaimas ją rėmė. Tad reikėjo įbauginti kaimo žmones, palaužti jų valią. Kurie liko neištremti, kad į kolūkius atiduotų savo žemę, gyvulius, žemės dirbimo padargus, darbščiausių, labiau prasigyvenusių ūkininkų nacionalizuotuose kluonuose ir tvartuose, sodybose steigė vadinamąsias kolūkių bazes, nes jokių nuosavų pastatų tik ką įkurti kolūkiai neturėjo.
Dar vienas tikslas – Lietuvą surusinti. Į sunaikintų ir ištremtų lietuvių gyvenamąsias vietas atsiųsti ir apgyvendinti rusų kolonistus, panašiai kaip padaryta su dabartine Kaliningrado sritimi, po karo palikti gyventi demobilizuotų jaunų karininkų, kurie čia įsitvirtintų, sukurtų šeimas, užimtų pareigas ir taptų tvirtu sovietiniu ramsčiu. Tik masinis partizaninis judėjimas daugelį nuo vykimo į Lietuvą sulaikė, nes bijojo dėl savo gyvybės. Ten, kur pasipriešinimas buvo silpnesnis, pavyzdžiui Latvijoje, rusų tautybės gyventojų dalis susidarė žymiai didesnė ir šiandien tebedaro savo įtaką.
Nurodymus vykdė ir viršijo
Sovietinė Lietuvos valdžia uoliai vykdė Maskvos nurodymus ir dargi stengėsi juos viršyti. 1948 m. vasario 21 d. priimtas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas dėl trėmimų palietė ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, ir Estiją. O vykdydama šį nutarimą kiekviena respublika priėmė savus nutarimus. Lietuvos SSR Ministrų Taryba ir Komunistų partijos Centro komitetas 1948 m. gegužės 18 d. priėmė ypač slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“. Pagal šį nutarimą po kelių dienų Sibire turėjo atsidurti 12 tūkst. Lietuvos šeimų. O kad Kremliaus nurodymas būtų užtikrintai įvykdytas, jeigu kartais per kelias dienas nepavyktų surinkti tokio skaičiaus, sudarytas ir rezervinis tremiamų šeimų sąrašas.
Tą privalėtų žinoti visi dabartiniai, kuriems „prie rusų“, gyventi neva buvę geriau, kurie dabar remia Rusiją, pritaria jos vykdomam karui ir politikai. Nors jeigu atidžiau pasvarstytų ir palygintų, vargu ar sovietinis gyvenimas ir jiems buvo geresnis. Nebent, jeigu tuo laiku priėjo ką nors valdiško susikombinuoti ar nugvelbti.
Nuosavų stribų pakaktų ir dabar
Matyt, dalies gyventojų rusiškosios nostalgijos priežastys yra kitur ir visai kitokios. Kai po prezidento pirmojo rinkimų turo paaiškėjo, kokia gyventojų dalis pakanti ar prijaučianti rusiškai propagandai ir tvarkai, vienam kolegai netyčia išsprūdo žodžiai: „Nuosavų stribų pakaktų ir dabar!“
Tad susimąstyti verta, kad niekuomet Lietuvos okupacijos nebūtų, kad panašūs įvykiai nesikartotų. Dar 2005 metais V. Putinas, sakydamas kalbą Rusijos Dūmos deputatams, Sovietų sąjungos griūtį įvardijo kaip didžiausią XX a. Rusijos klaidą, kad sąjungos neišlaikė, kad tam neužkirto kelio, o kalbos potekstė davė suprasti, kad tą klaidą reikėtų ištaisyti, pabirusias respublikas vėl sujungti.
O kokiu būdu? Kito būdo nėra, kaip tik tiesioginė okupacija, kas ir pradėta nuo Ukrainos. Tačiau dabar – ne 1940-ieji, okupacijai visos valstybės priešinsis ginklu ir tai reikštų konfliktą su NATO. Ar to reikia pačiai Rusijai? Nors Kremliaus propaganda ypač intensyvi.
Ne taip seniai per vieną Rusijos televizijos kanalą, liejantį aršią propagandą ant Ukrainos ir Baltijos šalių, teko stebėti lyg ir atsitiktinį, neva pusiau buitinį filmuką: kažkokiame Buriatijos kaime į Rusijos armiją užsirašiusio būsimo kario išleistuves. Jose dalyvavo ir iš Ukrainos atostogų sugrįžęs karys, pagal išvaizdą visai ne buriatas – rusas. O kaip jis didžiuojasi ir užstalėje giria rusų armijos tvarką: „Jeigu paimi į nelaisvę „ukropą“ (kai kurių Ukrainos dalinių karių antsiuvuose pavaizduotas krapas – aut. pastaba), tu gali iš jo tyčiotis kiek nori, gali mušti, priversti daryti kvailiausius dalykus, gali užmušti, gali ir nušauti. Ir už tai tau nieko nebus. Dargi moka pinigus! Ar gali būti geriau?“
Ar tai neprimena seniai buvusius laikus, kai į namus įsiveržę stribai ir kreiviai visus suima ir išvaro į nežinią? O kas jų laukė tremtyje – tragiška kiekvienos šeimos, kiekvieno tremtinio istorija. Iš 132 tūkstančių ištremtųjų sugrįžo gerokai mažiau kaip pusę, ir daugeliui „lietuviška“ valdžia apsigyventi Lietuvoje neleido.
Atminimą saugo
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė sako neprisimenanti, kad Jurbarke ar rajone iš beveik septynių šimtų tuo laiku ištremtųjų šių dienų sulaukusių „Vesnos“ tremtinių dabar būtų daug. Šeimų žinanti, tačiau dauguma jau amžiną atilsį. Tačiau šitą tremtį gerai atsimena Vitalija Misiukienė (buvusi Meškauskaitė), šį trečiadienį paminėjusi 94-ąjį gimtadienį. Mat buvo suimta iš išvežta kaip tik per savo 18-ąjį gimtadienį. (Apie jurbarkiečių Stasės ir Prano Meškauskų šeimos tremtį ir likimą pernai yra plačiai rašiusi „Šviesa“). Tą gerai prisimena ir jaunesnė sesuo Zita Krapavickienė, ir Šimkaičiuose gyvenantis mokytojas Jonas Mileris, dar kūdikis kartu su motina ištremtas į Sibirą.
Jurbarkietės Liudmilos Stepanovos gyvenimas taip pat pažymėtas 1948 m. gegužės mėnesio tremtimi. Tuomet jos tėvai Stefanija ir Ignas Bieliauskai buvo ištremti iš Jurbarko, o po kiek laiko Sibire gimė ji.
Pamiršti negalima
Bėgantis laikas keičia žmonių kartas, iš atminties dilina istorinius faktus. Sovietinės santvarkos pabaigos, ar net jau nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos žmonės užaugo visai kitoje aplinkoje, tad negali įsivaizduoti, ką yra patyrę ir operacijos „Vesna“, ir kitų akcijų tremtiniai, ir apskritai nelabai suvokia, kaip šitaip gali būti.
Tačiau visa tai buvo. Tai yra lietuvių tautos skaudžios istorinės pamokos, iš kurių ir šiandien daromos išvados. Per rusiškąją propagandą trėmimų grėsmės aidai pasigirsta ir šiandien. Antrą kartą Lietuva buvo okupuota 1944 metais. O dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1945 m. pavasarį, jau vėl prasidėjo trėmimai. Kas gali užtikrinti, kad istorija nepasikartotų? Tik tautos vienybė, visuotinis pasirengimas gynybai, Lietuvos kariuomenės stiprinimas, kuo greitesnis Vokietijos brigados įkūrimas ir kitos priemonės, rodančios, kad Lietuva ir kitos šalys taip paprastai, kaip 1940-aisiais, rankų nepakels.
Kai vyksta tokie politiniai dalykai, kai turime dalį piliečių, atvirai palaikančių rusiškąją propagandą ir įsitikinusių, kad ir „prie ruso“ gyventi visai neblogai, vis dažniau pasigirsta ir buvusių trėmimų aidai kaip įspėjimas visuomet išlikti budriems.
