Praėjusį savaitgalį nuskambėjo Lybiškių kaimo vasaros šventė „Užsuk, kraštieti, į stotelę“. Tai pirmas didelis šių metų gegužę įsteigtos asociacijos „Lybiškiečio stotelė“ renginys. Asociacijos vadovė Jolanta Buitkienė džiaugiasi, kad pavyko puikiai, dėkoja pagalbininkams ir visiems atėjusiems švęsti, bet pabrėžia, kad nauja kaimo bendruomenė nusiteikusi ne tik šventes organizuoti.
Nusiteikę darbui
Lybiškių kaimas Jurbarko ir Tauragės rajonų paribyje išskirtinis tuo, kad turi geležinkelį. Neabejotinai dėl to ir nauja bendruomenė pasivadino „Lybiškiečio stotele“, nes ir geležinkelis, ir geležinkelio stotis – svarbi kaimo istorijos dalis.
O kaimo dabartis – tai ir istoriją prisimenantys vyresnieji, ir jaunieji gyventojai, kurių Lybiškiuose, visų lybiškiečių džiaugsmui, yra.
„Kas pasiliko savo kaime, kas atsikėlė į senelių namus, kas iš emigracijos grįžo. Jie panašaus amžiaus, bendraujantys tarpusavyje ir bendruomeniški. Prie pagrindinio kelio dabar antra, trečia, ketvirta – penkios sodybos, kur jauni gyvena, alytnamiuose taip pat“, – kaime įsikūrusias jaunas šeimas skaičiuoja J. Buitkienė. Ir džiaugiasi, kad jos mintį burti naują bendruomenę jaunimas entuziastingai palaikė.
Nuo gimimo lybiškietė Jolanta buvo ir ankstesnės bendruomenės aktyvi narė, tačiau, išsiskyrus pozicijoms dėl prioritetų, ryžosi kurti naują, o žmonių palaikymas padrąsino tą daryti. Moteris subūrė komandą, kreipėsi į savivaldybės tarybą dėl patalpų, ir buvo įregistruota asociacija „Lybiškiečio stotelė“.
„Esam nauja, tik gegužės 15 d. įregistruota bendruomenė ir orientuojamės ne tik į šventes, bet į veiklas, kurios turi išliekamąją vertę. Imsimės projektų, bandysime spręsti kaimo problemas“, – sakė asociacijos vadovė.
Įvardijo problemas
Kur yra žmonių, atsiranda ir problemų, kurių sprendimu jie patys turi pasirūpinti. Naujosios bendruomenės pirmininkė pirmiausia įvardijo nesaugią gyventojams aplinką: neapšviestas gatves ir autobusų stoteles, nesaugų pėstiesiems tiltą per upę.
„Mūsų Lybiškius dalija Upynikė: vienoj pusėj stotis, parduotuvė, kitoje – alytnamių kalniukas. Reikia gatvės apšvietimo ir tiltelio per upę. Yra tiltas, bet nėra praėjimo pėstiesiems, dviratininkams. Krovininės mašinos važiuoja viena paskui kitą – nesaugu. O kelias eina regioninis, todėl mums dėl to tiltelio daugiau problemų. Teikėm projektą dalyvaujamajam biudžetui, bet sąmata būtent dėl to regioninio kelio išaugo, ir mūsų net nepraleido į to biudžeto konkursą“, – pasakojo J. Buitkienė ir tikino, kad bendruomenė turi ir kitų sumanymų dėl tilto.
„Turim rūpintis ir stotelėmis, – tęsia bendruomenės lyderė, – jos neapšviestos. Išleidžiam vaikus į mokyklas, nesaugu, juk ir apšviestose miestų gatvėse visko nutinka. Bandom į seniūną kreiptis, norim patys prisidėti, rašėm projektą, nepavyko, bet rankų nenuleidžiam“, – sakė ji.
Kaimui reikalinga
Apie buvusioje geležinkelio stotyje kuriamą (jau veikiantį?) Istorinės atminties centrą girdėjosi prieštaringų nuomonių, tačiau J. Buitkienė sakė, kad Lybiškiams stoties reikia ir to pastato aktualizavimas – ir naujosios bendruomenės reikalas.
„Mūsų asociacija įregistruota buvusioje geležinkelio stotyje, mums ta stotis yra reikalinga. Norime prisidėti ir prie Atminties centro kūrimo. Nes jei bendruomenei nereikia, kam tada reikės? Galim tvarkyti ir prižiūrėti aplinką, ir jau visą vasarą tą darome, išvalėme sodą, gal pavyks per projektus pastatyti suolelių“, – sakė asociacijos „Lybiškiečio stotelė“ vadovė.
Geležinkelio stotis – neatsiejama nuo Lybiškių ir lybiškiečių gyvenimų. „Kai 1916 m. buvo nutiestas Lauksargių–Radviliškio geležinkelio ruožas, o 1933-iais atidaryta stotis, pavadinta, tiesa, Varlaukio vardu, Lybiškiai ir pradėjo klestėti – didėjo gyvenvietė, daugėjo žmonių. O 2001 m. stotis uždaryta, ir viskas pradėjo mažėti. Pagal statistiką, 1989 m. kaime buvo 423 gyventojų, 2021 m. duomenimis, tik 247 žmonės gyvena“, – pasakojo J. Buitkienė.
Dabar „prie geležinkelio“ dirba tik bendruomenės pirmininkė – J. Buitkienė vadovauja Pagėgių atraminei stočiai, kurios pavaldume yra dar penkios stotys.
„O mūsų kaimas vis tiek išskirtinis, nes tebeturim geležinkelio liniją ir geležinkelio stotį“, – sakė Jolanta.
Stoties pastatą 2018 m. perėmė Jurbarko r. savivaldybė, o 2020 m. savivaldybės taryba pritarė Istorinės atminties centro steigimui. 2024 m. geležinkelio stotis Lybiškiuose tapo Jurbarko krašto muziejaus padaliniu.
Tiesa, žadėtų didelių darbų kuriant Atminties centrą lybiškiečiai nemato, ir bendruomenės pirmininkė sakė vis pasiteiraujanti rajono valdžios, kada pradės. „Jau seniai kalbama, kad gauti pinigai apšvietimui ir aikštelės prie stoties išgrindimui, bet kol kas – nieko. Klausinėjame ir gauname atsakymą: nepamiršti, bus panaudoti. Valdžią reikia paraginti, pajudinti. Ir savo komandai visada taip sakau: jei mums nereikės, tai niekam nereikės. Mes turim matyti, mes turim norėti, mes turim rūpintis. Atminties centre turi gyventi ne tik istorija, bet ir dabartis, tai toks daugiafunkcis centras, gyvas, visus pritraukiantis“, – sakė J. Buitkienė.
Gyvuoti ir skambėti
„Aš čia gimusi, augusi ir noriu, kas šis kraštas gyvuotų“, – tvirtino Jolanta. To nori ir jos komanda, kurioje – vien moterys. „Taip, vien moterys, – patvirtina ji. – Bet mūsų užnugaris – mūsų vyrai. Organizacinį, popierinį darbą imasi moteriška komanda, o mūsų antrosios pusės – mūsų stiprybė, jie mums talkina, jie – ūkvedžiai.“
Pradėjusi su negausia komanda ir su nuliniu biudžetu, bendruomenė nusimatė strategines kryptis ir ėmėsi veiklos. „Ir kai žmonės pamatė ir suprato, ką mes veikiame, bendruomenė didėjo, dabar jau mes esam 35 nariai. O liepos 6-ąją himną giedoti tiek žmonių susirinko, kad buvo neįtikėtina“, – pasidžiaugė Jolanta.
Ir į kaimo šventę naujoje vietoje – prie stoties susirinko daugybė žmonių. Organizatoriams smagu, o dar smagiau, kad šventę parėmė daugybė lybiškiečių.
„Ir šventei pinigų neturėjom. Bet nusprendėm pradėti tokią tradiciją – pirmą rugpjūčio savaitgalį suburti kraštiečius. „Užsuk, kraštieti, į stotelę“ – paskelbėme internete, ir sąskaitos numerį, į kurią galėtų paaukoti šventei. Ir kai aukotojų sąraše daugiau kaip 40 pavardžių, tai rodo, kad žmonės mus pripažino. Širdį suspaudžia, kai matai, kaip geranoriškai, kas kiek galėdamas, aukojo. Ir nebūtinai pinigų, kas kuo galėjo, parėmė: kas tortą iškepė, kas pavėsinę padovanojo“, – pasakojo Jolanta ir išsitarė, jog komanda buvo paruošusi ir atsarginį variantą, kuklesnį, jei tektų šventę finansuoti pačioms.
„Bet kad žmonės parėmė, galėjom ir daugiau, – sakė ji. – Programa linksma, spalvinga, ir žmonių suėjo tikrai daug, ir ne tik vietinių. Buvom parengę istorinį filmuką apie Lybiškius, stoties laukiamojoje salėje veikė bufetukas su kava, eksponavome kraštiečio Tomo Volungio sukurtus mūsų kaimo pastatų maketus. Pramogų buvo ir vaikams, ir suaugusiesiems. Koncertavo Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas – žvaigždės!“ – pasakojo bendruomenės pirmininkė.
Ir žvaigždėms, kad nepasibrangino, o Liudas, kurio mama yra Lybiškių kraštietė, atvyko su visa šeima ir dainavo dovanai, ir visiems, kas prisidėjo, parėmė, padėjo ir atėjo į šventę – organizatorių didžiulė padėka.
„Parašykit tai paryškintom raidėm, – prašė asociacijos „Lybiškiečio stotelė“ vadovė, – nes tikrai iš širdies dėkoju. Visi, kurie sudalyvavo, o gal ir negalėjusieji būti, yra suinteresuoti, kad mūsų kaimas gyvuotų, kad skambėtų. Palaiko mus – jaučiame tą nuo pat įsikūrimo.“
