Pirmąją Jurbarke nuaidėjusios šventės ,,Namo grįžtančios istorijos“ dieną Jurbarko kultūros centre buvo atidaryta paroda ,,Šimtametės armonikos istorija“, kurioje visuomenės dėmesiui savo daugiau nei 30 dumplinių instrumentų kolekciją pristatė Jonas Girėnas, jurbarkietis muzikantas, instrumentų kolekcininkas.
Idėja surengti tokią parodą kilo J. Girėno bendraminčiui, Jurbarko kultūros centro kultūrinių renginių organizatoriui Gintarui Zareckui – jo paragintas muzikantas ryžosi parodyti savo mylimus instrumentus. Pirmoji armonika Jono gyvenime atsirado, kai jam buvo 11 metų. Deja, ši mamos padovanota armonika neišliko, bet būtent ją įvaldžius, potraukis muzikai liko visam gyvenimui.
Muzikos instrumentų kolekcija labai įvairi. Joje yra ir labai retų, senovinių instrumentų, yra ir mums įprastų armonikų. Dauguma jų kolekcininko yra naudojamos ir gali groti.
Paprašytas papasakoti apie savo kolekciją, J. Girėnas pirmiausia ima į rankas prieš maždaug 140 metų pagamintą instrumentą – bandoniką, kurios valdymą, kaip sako muzikantas, perprato ne iš karto. Bandonika paklūsta tikrai ne kiekvienam, grojimas reikalauja ypatingo susikaupimo ir įvaldyti grojimo stilių yra labai sudėtinga, tačiau muzikanto rankose melodija liejasi lengvai ir sklandžiai.
Prie šio instrumento muzikantui teko prisiliesti prieš daugelį metų. Gavęs progą, dvylikametis Jonukas vis pačirpindavo instrumentu, tačiau tuomet jam niekas nesigavo. Likimas taip suklostė, kad po daugiau nei 50 metų ta pati bandonika atkeliavo į muzikanto namus ir dabar, paliesta muzikanto rankomis, prabyla gražiausiomis melodijomis.
Vokiškas dumplinis instrumentas honeris – ne mažiau įnoringas, tačiau taip pat paklūsta muzikantui. Tai vienas prabangiausių instrumentų kolekcijoje, už kurį kolekcininkas sumokėjo apie 1000 eurų.
Ir bandonika, ir honeris – išskirtiniai kolekcijos instrumentai. Jais groti įdomu, ir Jonas groja savo malonumui, tačiau muzikos kolektyvuose tenka groti kitais instrumentais.
Muzikantas pristato pokarinių laikų akordeoną. Sako, kad šis instrumentas neturi tokių melodijos išgavimo galimybių kaip bandonika ar honeris, tačiau jis vis tiek turi savo istoriją, todėl kolekcininkui yra įdomus. Bajanas – taip pat įnoringas instrumentas, muzikantas sako, kad su juo groti irgi labai sunku, nes grojimo stilius nepanašus nei į akordeono, nei į armonikos ar bandonijos.
Kiekvienas instrumentas savitas, reikalauja išskirtinio dėmesio ir reikia išmokti jais groti. Instrumentas kolekcininkui yra pagarbos objektas, kartais siejamas su konkrečiu juo grojusiu asmeniu. Kolekcininkas yra įsigijęs keletą instrumentų, kuriais grojo jo pažįstami muzikantai, dabar jau iškeliavę anapilin. Kartais žmonės neranda vietos instrumentui savo namuose, kolekcininkas mielai juos priglaudžia.
Kai kurių instrumentų istorijos muzikantas nežino, tačiau, jo nuomone, kiekvieną instrumentą reikia mylėti, gerbti. Muzikantui įstrigę žinomo Jurbarko krašte šviesios atminties muzikanto Adolfo Lapės žodžiai, kad su muzikos instrumentu reikia ,,žaisti‘‘, nes be to nebūsi geru muzikantu.
Instrumentai į kolekcininko rankas pakliūva labai įvairios būklės, nes visi jie skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų. Jonas guodžiasi, kad Lietuvoje yra labai mažai instrumentų meistrų ir jų paslaugos brangios. Kai kurie kolekcijos instrumentai turi defektų. Mažus defektus jis taiso ir pats, kiti dar laukia savo laiko ir dėmesio.
Jonas Girėnas yra ir ,,Santakos“ kapelos narys. Su šiuo kolektyvu repetuoja, koncertuoja, ne kartą filmavosi televizijoje. Muzikantas sako, kad be muzikos gyvenimas būtų tikrai liūdnas, o turimą kolekciją žada plėsti ir surinkti 50 dumplinių instrumentų, kuriuos norėtų perduoti savo anūkams. Kaip graži melodija plevena ir jo svajonė, kad surinktais instrumentais – muzikanto prižiūrimais ir saugomais – ir toliau būtų grojama.
