Rugsėjo 20 d. Eržvilke vyko tradicinė, tačiau kitokia nei įprasta, Patrioto diena. Miestelio mokykla per šalies okupacijas neabejotinai buvo patriotizmo ir pastangų atgauti šalies laisvę lopšys. Iš čia į miškus partizanauti ir kovoti prieš sovietų okupaciją išėjo ne vienas moksleivis ir mokytojas, čia leista pogrindinė spauda. Atgavus nepriklausomybę mokykla tęsė patriotinio ugdymo tradiciją – jau beveik tris dešimtmečius vyksta Patrioto diena.
Aukščiau iškelta kartelė
Tradicinė Patrioto diena iki šiol buvo skirta Eržvilko gimnazijos bendruomenei, tačiau šiemet eržvilkiškiai surėmė pečius ir renginį kilstelėjo į gerokai aukštesnį lygį. Eržvilko gimnazijos direktorius Audrius Bautronis sako, kad idėja Patrioto dieną minėti plačiau, kartu su visuomene, o ne tik apsiriboti mokyklai skirtu renginiu, sukosi jau kurį laiką. Sprendimas buvo rastas sužinojus, kad Krašto apsaugos ministerija (KAM) finansuoja projektus, susijusius su patriotiškumo ugdymu ir partizanų kovų už laisvę įamžinimu.
„Kadangi KAM finansavimą skyrė tik projektus ruošiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, idėja pasidalinome su Eržvilkiškių bendruomenės centro vadove Rasida Bajorinaite, kuri mūsų minčiai pritarė, paruošė projektą ir jį įgyvendino. O finansavimo reikėjo, nes renginio biudžetas susidėliojo tikrai nemažas“, – pasakojo A. Bautronis.
Kartu mokyklos vadovas šypsosi, kad kitais metais gimnazijos ir bendruomenės laukia nemenkas iššūkis – Patrioto diena turėtų būti minima renginiui suteikiant dar didesnę reikšmę.
„Svarstome įvairius variantus, turime viziją, kad Patrioto diena bėgant laikui taptų rimtu regioniniu, o gal net ir nacionaliniu renginiu. Po šventės sulaukėme daug patarimų kaip paįvairinti programą, padaryti ją įdomesne, kaip pratęsti istorines rekonstrukcijas. Turime apie ką pagalvoti, kad kitais metais viskas būtų dar geriau“, – kalbėjo gimnazijos direktorius.
Gimnazija – patriotizmo lopšys
Eržvilko gimnazija visada buvo ir yra neabejotinas patriotizmo pavyzdys. Nuo 1865-ųjų veikianti mokykla puoselėjo lietuvybę carinės okupacijos laikmečiu, o besibaigiant Antrajam pasauliniam karui ir šalį vėl okupavus sovietams, dalis mokyklos pedagogų ir mokinių pasitraukė į miškus, kovojo su okupantais. Kol partizanai sovietams ir kolaborantams priešinosi miškuose, ne vienerius metus gimnazija išliko ir intelektualinės kovos už laisvę centru. Iki 1949-ųjų čia slapta buvo spausdinami pogrindiniai leidiniai, organizuotas šių leidinių platinimas.
Šiemet – jau 27-oji
1990-aisiais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gimnazijos bendruomenė vėl viešai galėjo pagerbti kovose už laisvę kritusius partizanus. Taip atsirado Patrioto diena, per kurią gimnazijos bendruomenė prisimena partizanų kovas, rengia žygius iki jų bunkerių ir žūties vietų. Šiemet Patrioto diena buvo surengta jau 27-ąjį kartą.
Patrioto dienos renginiai prasidėjo krašto muziejaus atidarymu gimnazijoje ir susitikimais su partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angele Jakavonyte, Italijos lietuve, partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto giminaite Kotryna Buono ir istoriku dr. Dariumi Juodžiu.
Lektoriai moksleiviams ir gimnazijos svečiams priminė istoriją, o vėliau eisena nuo gimnazijos nuvingiavo į centrinę Eržvilko aikštę, kur vyko partizanų pagerbimo ceremonija. Nuaidėjo pagarbos šūviai, o istorine rekonstrukcija užsiimantis klubas „Grenadierius“ surengė simbolinį Girdžių stribų būstinės šturmą.
Rekonstrukcijai pasirinktas namas iš tiesų per okupaciją buvo Eržvilko stribų būstinė.
Reaguodami į su sovietų valdžia kolaboravusių stribų siautėjimus – gyventojų plėšimus, kankinimus ir žudynes, partizanai surengė ne vieną sėkmingą jų būstinių puolimą. 1945 m. lapkričio 10 d. vadovybės nurodymu partizanai užėmė Gaurės miestelį (Tauragės r.). Kartu su vietiniais puolime dalyvavo Pavidaujo ir Girdžių būrių vyrai. O lapkričio 11-ąją, paryčiais, bet dar neprašvitus, ir Girdžių gyventojus pažadino galingas sprogimas, šautuvų, kulkosvaidžių kalenimas. Tuomet žuvo 12 stribų.
Girdžių puolimas nebuvo „vietinė iniciatyva“. Jis surengtas vykdant Lydžio rinktinės vado Henriko Danilevičiaus-Vidmanto (buvusio Eržvilko progimnazijos mokytojo) įsakymą rinktinės kuopos vadui Gaudentui Kisieliui-Tomui. Pulti Girdžius Tomas pavedė Girdžių ir Pavidaujo būrių vyrams. Šios paminėtos datos – tai tik ilgos ir nelengvos kovos nuotrupos.
Toks, kaip ir mes
Į gimnaziją iš Italijos atvykusi prezidento, vienintelio partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto produkterėčia K. Buono pasakojo, kad kuo plačiau skleisti tikrąją J. Žemaičio kovos istoriją nusprendė kartu su šeima, pastebėję, kad kovos reikšmė ir faktai primirštama ir ne visada sulaukia tinkamo dėmesio. Ypač dabar, kai Rusija jau trečius metus puola Ukrainą.
Pasak moters, J. Žemaitis įkūnijo laisvės kovų idealą: taurus, griežtas ir teisingas, dėl šių savybių pačių laisvės kovotojų buvo išrinktas vadu. O per 70 metų po žūties sovietai taip ir nesugebėjo apšmeižti Lietuvos partizanų generolo. Jos teigimu, Rusijai siekiant okupuoti Ukrainą, svarbu skleisti žinią pasaulyje apie Lietuvos pasipriešinimą sovietų okupacijai ir okupantų žiaurumus, nes vis dar yra daug nežinančių tikrosios istorijos.
„J. Žemaitis buvo pačių partizanų išrinktas jų vadu, vienintelis partizanų generolas. Partizanų susivienijimas įvyko jo dėka, Žemaitis padarė tai, kas buvo praktiškai stebuklas, jis buvo labai didelis autoritetas tarp pačių partizanų, niekas jo nebandė nuversti. Tą suvienijimą jis sugebėjo išlaikyti iki pačios pabaigos ir, kai bunkeryje jį ištiko insultas, Žemaitis liko suparalyžiuotas, atsisakė savo pareigų, bet neatsirado nė vieno, galinčio jį pakeisti. Kai šiek tiek atsigavo, vėl ėmėsi vadovauti“, – pasakojo K. Bouno.
Į iš istorijos pamokų žinomas detales apie J. Žemaitį K. Bouno nesigilino, ji mieliau pasakojo apie asmenines generolo savybes ir ypač detales, kurios parodo, kad legendinis partizanas buvo toks pat žmogus, kaip ir mes šiandien.
„Žemaitis karo meno mokėsi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vartydama šeimos archyvus randu nuotraukų su ir dabar populiariomis turistinėmis vietomis, kur jis lankėsi. Tas vietas, jei būna galimybė, aplankau ir pati. Reikia suprasti, kad jis buvo žmogus, kaip ir mes, jam užteko valios priešintis okupantams, todėl ir mums turėtų užtekti“, – sakė K. Bouno.
Pasak moters, J. Žemaitis pasižymėjo ir tuo, kad buvo dosnus – grįždamas iš mokslų užsienyje nuolat šeimai parveždavo įvairių dovanų. Viena tokių buvo judanti ir kalbanti lėlė. Šis žaislas buvo prarastas, kuomet J. Žemaičio artimieji buvo ištremti. Šeima labai gailėjosi į tremtį tos lėlės nepasiėmę, nes tokį žaislą būtų lengvai iškeitę bent į pusmaišį bulvių.
K. Buono tikino, kad apie J. Žemaitį ir partizaninį karą Lietuvoje jai dažnai tenka pasakoti ir Italijoje. Moteris sakė, kad tolimoje šalyje toli gražu ne visada tinkamai suprantama Sovietų Sąjungos okupacija, kovos už laisvę ir dabartinis Rusijos sukeltas karas Ukrainoje.
Žaliukų genas
Istorikas, partizaninio karo žinovas dr. Darius Juodis renginyje sulaukė ne mažiau dėmesio. Svečias papasakojo, kas dažniausiai lėmė lietuvių sprendimus tapti partizanais, atskleidė paslapčių apie partizanų gyvenimo būdą, bunkerius, gebėjimus maskuotis ir išgyventi sudėtingomis sąlygomis, apie naudotus ginklus, kovas ir simboliką.
Nemažai diskusijų sulaukė partizanų simbolio – dvigubo tamsaus kryžiaus su raudonu apvadu žaliame fone simbolikos nagrinėjimas. D. Juodis moksleiviams davė užduotį – iššifruoti, kokią idėją slepia pagrindinis partizanų simbolis.
Nors spėjimų netrūko, tačiau teisingam atsakymui prireikė istoriko pagalbos. Partizaninio karo specialistas tikino, kad jei nežinotų tikrųjų simbolių reikšmių, būtų patikėjęs moksleivių siūlytomis versijomis.
„Juodas dvigubas kryžius reiškia, kad partizanai kovojo slapta, po tamsos priedanga. Raudonas jo apvadas – kraują. O žalias rombas, kurio fone yra kryžius, iš tiesų – ne rombas, o du trikampiai, rodantys dangų ir žemę. Šita simbolika rodo, kad partizanauti dažniausiai ėjo kaimo žmonės, tie, kuriems miškai nebuvo svetimi. Todėl ir spalva žalia, tai – žaliukų spalva“, – pasakojo D. Juodis.
Istorikas taip pat tikino, kad partizanų nederėtų vadinti miško broliais, nes taip savęs jie niekad nevadino. Šis terminas atsirado dar per Pirmąjį pasaulinį karą, kai miškuose slapstėsi ir gyveno iš vokiečių kariuomenės nelaisvės pabėgę rusų belaisviai. Būtent jie ir buvo vaidinami miško broliais.
„Miško broliu pavadintas partizanas greičiausiai įsižeistų. Šis terminas neturi nieko bendro su jais“, – teigė istorikas.
Partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angele Jakavonytė į Eržvilką atvežė filmą apie savo tėvą ir jo dalyvavimą kovose prieš okupantus. Moteris dalijosi prisiminimais apie tėvą, jo ir visos šeimos likimą.
