Vienas lietuvis pokalbio metu sako: „Vėluoji jau penktą kartą, gal nespėji su darbu?“ Kitas, iš Švedijos, sustingsta – jam tai skamba kaip viešas priekaištas. Trečias – italas – tik šypteli, numoja ranka ir sako: „Ma dai, gyvenam kartą!“
Tai ne anekdotas, o klasikinė tarpkultūrinės komunikacijos situacija. Kai skirtingos kalbos, įpročiai ir požiūriai susitinka vienoje erdvėje – biure, susitikime ar tiesiog prie kavos aparato – pradeda veikti nematomi skirtumai, kuriuos dažnai suprantame per vėlai.
Kodėl lietuvis atrodo per tiesus?
Lietuviai – gana tiesmuki kalboje. Sakome tai, ką galvojame. Jei kažkas neveikia – pasakome. Jei reikia kritikos – pateikiame ją aiškiai. Tai nėra blogai. Tai – efektyvumas.
Tačiau švedui ar japonui, kurių kultūrose svarbiausia yra išlaikyti harmoniją, vengti konfrontacijos ir „neužkabinti“ kitų, tokia kalbėjimo forma gali pasirodyti agresyvi.
Jie dažnai renkasi švelnesnes frazes, net jei kritika būtina. Ne „tu padarei klaidą“, o „gal vertėtų peržvelgti šią vietą dar kartą?“
O kodėl italui viskas – natūralu?
Pietų Europos šalys pasižymi labai ekspresyvia kalba. Gestai, emocijos, garsus balsas, greitas kalbėjimas – tai ne ženklas, kad žmogus supykęs. Tai jų bendravimo būdas. Italas, kuris garsiai gestikuliuoja ir pertraukia pašnekovą, nebūtinai nori būti nemandagus – jis tiesiog dalyvauja pokalbyje visa širdimi.
Tokioje kultūroje net kritika gali būti išreikšta su šypsena ir rankos mostu – be nuoskaudos, be įtampos. Lietuviui tai gali pasirodyti paviršutiniška, bet italui – visiškai normalu.
Kas nutinka, kai šios kultūros susitinka?
Nesusikalbėjimas. Tyla ten, kur jos nereikėtų. Įsižeidimas ten, kur buvo ketinta tik padėti. Arba… produktyvus ir labai įdomus bendradarbiavimas – jeigu tik žinome, kaip interpretuoti vienas kito elgesį.
Tai ir yra tarpkultūrinė komunikacija – gebėjimas ne tik kalbėti skirtingomis kalbomis, bet ir suprasti kaip kalba kita kultūra: kokie žodžiai, intonacijos ar net pauzės ką reiškia.
Ką verta žinoti kasdienėse situacijose?
Kritika ir grįžtamasis ryšys – šiaurės Europos šalys linkusios į „sumuštinio“ metodą (giri + pasiūlai keitimą + dar sykį giri), tuo tarpu rytų Europa – tiesiai prie reikalo.
Tylos interpretacija – japonui tyla – pagarbos ženklas, italui – nepatogumas, lietuviui – gal mąstymas.
Laikas – vokietis atvyks 10 minučių anksčiau, italas – 10 vėliau, o prancūzas – priklausomai nuo oro. Nėra „geriau“ ar „blogiau“ – tik skirtingi standartai.
Tiesmukumas, mandagumas, ekspresyvumas – tai ne gerumo ar blogumo ženklai. Tai kultūriniai kodai. Vienur jie reiškia nuoširdumą, kitur – įžeidimą, dar kitur – draugiškumą.
Suprasti šiuos kodus – reiškia išvengti bereikalingų konfliktų ir efektyviau bendrauti. Nes pasaulyje, kur vis dažniau dirbame ar gyvename su žmonėmis iš kitų šalių, tarpkultūrinė komunikacija tampa nebe prabanga, o kasdienybės įgūdžiu.
