Jau ne vienerius metus Jurbarko krašto šventės programą papildo renginys, skirtas šunų mylėtojams – gausų dalyvių ir žiūrovų būrį sutraukianti paroda, kurioje renkami gražiausi miesto keturkojai. Šios iniciatyvos autoriai – Jurbarko šunų klubas „Letena“, kasmet kviečia gyventojus pasigrožėti jurbarkiečių auginamų įvairių veislių šunimis.
Beveik pusšimtis dalyvių
Dėl pagrindinio titulo – gražiausio Jurbarko krašto šuns vardo – šiemet varžėsi net 45 keturkojai. Skirtingai nei ankstesniais metais, kai nugalėtoją rinkdavo patys organizatoriai, šįkart sprendimą priėmė kompetentinga komisija. Po balsavimo paaiškėjo, kad pagrindinio prizo nusipelnė jurbarkiečio Vytauto Matulevičiaus greihaundo veislės augintinis Jorkas.
Tačiau tai buvo tik vienas iš daugelio apdovanojimų. Organizatorių ir rėmėjų dovanos įteiktos įvairių kategorijų nugalėtojams: jauniausiam, vyriausiam, mažiausiam, didžiausiam, stilingiausiam šuniui bei geriausiai pasirodžiusiems „Vaiko ir šuns“ rungtyje.
Jauniausias parodos dalyvis – vos trijų mėnesių auksaspalvis retriveris, o garbingiausio amžiaus titulą pelnė net 16 metų sulaukęs cveršnauceris.
Mažiausiųjų gretose išsiskyrė ilgaplaukiai čihuahua, biuverio ir jorkšyro terjerų veislės šunys, o tarp didžiausiųjų – grakštus greihaundas, dobermanas ir vokiečių kurtsharas. Stilingiausiais pripažinti šicu, toy pudeliai bei šicu mišrūnė, kurie žiūrovus papirko išskirtiniais rūbais ir šukuosenomis.
Įspūdingo dėmesio sulaukė ir „Vaiko ir šuns“ rungtis. Jaunieji šunų mylėtojai – Mingailė su auksaspalviu retriveriu Nemo, Dovydas su vahtelhundu Gilze bei Dominykas su bavarų pėdsekiu Hugo – pademonstravo ne tik ypatingą draugystę su savo augintiniais, bet ir puikų komandų atlikimą.
Vienija
bendras pomėgis
Jurbarko šunų klubą „Letena“ prieš trejus metus įkūrė trys veiklios moterys – Lijana Masolaitė, Renata Alijošienė ir Egidija Mockuvienė. Visos yra veisėjos, todėl ir jų namuose pilna keturkojų. Egidija augina penkis šunis – tris toy pudelius, airių terjerą ir vokiečių kurtsharą, džiuginančius ne tik jos šeimą, bet ir parodų lankytojus. Šunis ji mylėjo nuo vaikystės, galbūt dėl to, prieš kelerius metus dirbdama pasienio tarnyboje, pasirinko kinologės darbą.
Grįždama iš Airijos, kur keletą metų gyveno, Egidija parsivežė savo pirmąjį augintinį – toy pudelį. „Tuomet tokios veislės šunų Lietuvoje dar beveik nebuvo, o apie parodas net negalvojau. Pirmoji tokią mintį išsakė šuniuko kirpėja, pastebėjusi jo atitikimą veislės reikalavimams,“ – prisimena E. Mockuvienė.
Noras dalyvauti parodose Egidija suvedė su Tauragės šunų klubu „Loja“, kur sutiko ir Renatą su Lijana. Įgijusi patirties ne tik dalyvaudama, bet ir prisidėdama prie parodų organizavimo bei teisėjų darbo, Egidija nusprendė, kad panašių renginių galėtų vykti ir Jurbarke.
„Turime labai gražią erdvę šalia Mituvos, puikiai tinkančią tokiems renginiams. Šią vietą pamėgo ir parodų dalyviai“, – sako E. Mockuvienė.
Nors po kelių sėkmingų parodų moterų ir Tauragės šunų klubo keliai išsiskyrė, entuziazmas nenuslūgo – noras tęsti renginius Jurbarke išliko. Tuomet jos ėmėsi bendros idėjos įkurti šunų klubą savo mieste. Pasak Egidijos, klubo veikla rūpinasi visos narės, tačiau vadovės pareigos buvo patikėtos jai.
Pirmaisiais metais pagrindinį dėmesį skyrė parodų organizavimui, o šiandien, jau keturiolika narių vienijantis klubas, rengia seminarus, paskaitas. Pernai kartu su Lietuvos kinologų draugija įgyvendino projektą „Atsakingo šeimininko akademija“. Didelio susidomėjimo sulaukė ir kalėdinis žygis su keturkojais.
Dar vienu narystės privalumu Egidija įvardija Lietuvos kinologų draugijos reikalavimą parodų dalyviams ir šunų veisėjams turėti augintinių kilmę patvirtinančius dokumentus, įrodančius, kad šuns veislė yra įtraukta į Lietuvos šunų veislių knygą. Pagal naująją tvarką šiuos dokumentus draugijai teikia ne pats asmuo, o klubas, todėl augintojo ar veisėjo narystė yra būtina.
Planų daug
Idėją surengti gražiausio šuns konkursą per Jurbarko krašto šventę Egidijai pasiūlė Jurbarko miesto seniūnas Romualdas Kuras. Mintis jai patiko – juolab kad skirtingai nei įskaitinėse parodose, čia gali dalyvauti visi norintieji, nepriklausomai nuo auginamo šuns veislės ar kilmės dokumentų.
„Man patys gražiausi šunys neretai būna ne veisliniai, o tie, kurie spinduliuoja vidinį grožį. Pamenu, kartą registruodama parodos dalyvius, sulaukiau šuniuko nuotraukos – jo kaktoje buvo dėmė, primenanti Jurbarko miesto herbą, lelijos formą. Gaila, kad jis neatvyko, nes esu tikra, jog būtų sulaukęs žiūrovų simpatijų ir palaikymo, gal net tapęs nugalėtoju“, – prisiminimais dalijosi E. Mockuvienė.
Kalbėdama apie ateities planus klubo vadovė prasitarė turinti neįgyvendintą svajonę surengti medžioklinių šunų parodą. „Įvairių veislių įskaitinių parodų Lietuvoje šiandien vyksta nemažai, tačiau medžiokliniams šunims skirtų buvo vos kelios. Kadangi pati esu medžiotoja ir turiu medžioklinių šunų – kraujasekių pėdsekystės teisėjos kategoriją, tikiu, kad šią svajonę taip pat pavyks įgyvendinti“, – sako E. Mockuvienė.
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
