Spalio 11 d. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta respublikinė skulptūrų paroda „Skulptorių pašnekesiai“, kurioje dalyvauja beveik pusšimtis autorių. Tai viena didžiausių tokio pobūdžio parodų Lietuvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Paroda skirta paminėti 135-ąsias Vinco Grybo – vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos skulptorių, dekoratyvinės ir paminklinės skulptūros kūrėjo – gimimo metines.
Skulptorių solidarumas
Jurbarką pasiekė net 46 autorių – tiek pripažintų kūrėjų, tiek jaunųjų menininkų darbai. Pasak parodos kuratorės ir skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės, ši paroda – tarsi skulptorių akcija, skirta palaikyti V. Grybo memorialinį muziejų ir išreikšti pagarbą vienam iš profesionaliosios skulptūros meno tėvų.
„Skulptorius labai sujaudino, kai sužinojo apie muziejų, jo istoriją ir tai, kas pastaruoju metu buvo interpretuojama apie Vinco Grybo kūrybą. Daug kas tai priėmė asmeniškai – kaip pareigą palaikyti ir apginti vieną iš mūsų profesijos tėvų”, – sako A. Jasiukevičiūtė, mintyse turėdama užsitęsusias Jurbarko krašto muziejas ir V. Grybo memorialinio muziejaus atskyrimo peripetijas, kardinaliai išsiskyrusį požiūrį į muziejų paskirtį.
Parodos organizatoriai džiaugiasi neįtikėtina dalyvių gausa – surinkti tiek kūrinių į vieną vietą nėra paprasta.
„Rengti skulptorių parodas visada sudėtingiau – daugelis dirba pagal užsakymus, neturi laisvų kūrinių. Todėl šįkart, parodydami kūrybos procesą, atsivežėme ir eskizus, ir modelius. Norėjome, kad paroda turėtų ir edukacinę prasmę – parodyti, kaip gimsta skulptūra“, – pasakoja menininkė A. Jasiukevičiūtė.
Muziejus – autentiška vieta
Ši paroda įgauna dar didesnę prasmę būtent čia – Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, kur išlikęs ne tik skulptoriaus kūrybinis paveldas, bet ir jaučiama jo dvasia. Lietuvos skulptorių bendruomenė muziejų vadina unikalia vieta, kur galima sekti skulptūros gimimą nuo idėjos iki pabaigos.
„Čia galima iš arti pamatyti, kaip buvo atliekami kūriniai, kokios naudotos medžiagos, kaip konstruotas gipsas. Tai – gyva skulptūros mokykla“, – sako kūrėjai. Skulptoriai šią vietą dar vadina ir „lietuviškuoju Rodeno muziejumi“ – vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir suprasti skulptūros meną.
„Vinco Grybo muziejus – mūsų tautos meninės tapatybės ambasada. Lietuvoje turime tik dvi tokias vietas – Juozo Zikaro ir Vinco Grybo namus. Tai mūsų skulptūros šventovės“, – pabrėžia A. Jasiukevičiūtė.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad muziejus išliko šeimos rankose. „Šeima rūpinasi, prižiūri šį palikimą su meile. Tai ne tik muziejus – tai gyva istorijos, meno ir tradicijos jungtis, perduodama iš kartos į kartą“, – sako menininkai.
Iš šios autentiškos erdvės natūraliai kyla ir parodos mintis – pasikalbėti su pačiu skulptūros meistru Vincu Grybu.
Tiltas tarp skirtingų kartų menininkų
Paroda surengta ne tik iš pilietinio solidarumo, bet ir norint paminėti dvi gražias sukaktis – Vinco Grybo gimimo 135-ąsias metines ir muziejaus įkūrimo 65-metį. „Viešas rezonansas tik paskatino dar daugiau autorių įsitraukti, tačiau mintis surengti šią parodą buvo kilusi ir anksčiau“, – pasakoja parodos iniciatorė.
Pasak jos, ši paroda – tarsi tiltas tarp skirtingų kartų skulptorių: pripažintų kūrėjų, dėstytojų ir studentų, kurie palaiko Vinco Grybo atminimą. „Visi atvažiavo su didžiuliu entuziazmu. Jiems tai ne tik kūrybos, bet ir profesinės tapatybės klausimas – proga susitikti, pasikalbėti, pasidalyti mintimis“, – teigia A. Jasiukevičiūtė.
Kai skulptoriai susitinka, jie kalbasi apie viską – nuo plastinės formos iki technologinių sprendimų. Išlikę Vinco Grybo laiškai rodo, kad ir jis ilgėjosi tokių pokalbių – tarp kolegų, profesionalų ir bičiulių, panašių į tuos, kuriuos girdėjo studijuodamas Paryžiuje.
„Visos skulptūros parodų salėse ir muziejaus kieme eksponuojamos taip, kad „bendrautų“ su paties Grybo kūriniais. Tokia užduotis buvo duota ir autoriams – atvežti tokį darbą, kuris turėtų apie ką pasikalbėti su Grybo kūryba“, – šypsosi parodos kuratorius, skulptorius Daumantas Kučas.
Per šimtmečius kalbantis menas
Skulptūra – viena seniausių, bet kartu ir labiausiai išbandomų meno šakų. Pasak skulptorės A. Jasiukevičiūtės, šiais laikais ji tarsi atsidūrė šešėlyje – greta medijų meno, performansų, instaliacijų ir kitų šiuolaikinių formų.
„Šiandien menas dažnai egzistuoja ekrane ar laikmenoje – užtenka atjungti elektrą, ir jo nebelieka. O skulptūra išlieka. Ji kalba be žodžių, be tarpininkų, sava vizualine kalba, kurią galima skaityti net ir praėjus šimtmečiams“, – sako menininkė.
Anot A. Jasiukevičiūtės, sovietmečiu skulptūra buvo labai matoma – ji tarnavo tuometei ideologijai, valstybės skleidžiamai propagandai, o kartu ir formavo viešąją erdvę. Šiandien, praradusibuvusį propagandinį svorį, ji tapo tylesnė, labiau susitelkusi į vidinį žmogaus santykį su kūriniu. Tačiau tai nereiškia, kad jos reikšmė sumenko – priešingai, kūryba išsigrynino.
„Skulptūra yra išliekanti. Ji turi svorį, medžiagą, tūrį, erdvę. Ji reikalauja iš kūrėjo ne tik vaizduotės, bet ir techninės, inžinerinės, net psichologinės ištvermės“, – kalba A. Jasiukevičiūtė.
Skulptoriaus darbas, anot jos, – tai ilgas sprendimų procesas: nuo eskizo iki medžiagos pasirinkimo, nuo liejimo iki pastatymo viešoje erdvėje. „Kai kūrinys jau stovi aikštėje, jis gyvena savo gyvenimą – ir dažnai autorius turi iškęsti visuomenės kritiką, diskusijas, net nesupratimą. Bet tai ir yra meno dalis – išmokti paleisti kūrinį ir leisti jam kalbėti pačiam. Todėl paroda „Skulptorių pašnekesiai“ tampa ne tik menininkų susitikimu, bet ir savotišku pokalbiu apie šiuolaikinės skulptūros vietą kultūroje“, – teigia A. Jasiukevičiūtė.
Paroda „Skulptorių pašnekesiai“ V. Grybo memorialiniame muziejuje veiks iki kitų metų sausio 6 d.
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
