Iš šimtametės Jurbarko ligoninės praeities – į šiandieną (5)

Šiomis dienomis minint Jurbarko ligoninės šimtmetį, iškyla klausimas: o kokia ji, ta pati pradžia buvo Jurbarke? Ligoninės užuomazgos mena kur kas senesnius laikus ir tuomet buvusius žymius Jurbarko žmones. Kas buvo tie jurbarkiečiai, kūrę sveikatos apsaugos pamatus? Laikas viską nutolina, bet tuo pačiu veda ir į šiandieną, kalba apie medikų ir pacientų rūpesčius bei aktualijas.

Imperijos pasienio miestas

Jurbarkas XIX a. viduryje – mažas Rusijos imperijos pasienio su Prūsija miestas. Manoma, kad tuo laiku profesionalių civilių gydytojų čia nebuvo. Paprasti žmogeliai, ligos prispirti, ėjo pas liaudies daktarus ir žiniuones bobutes, žolininkes, o turtingesnieji galėjo nukeliauti į Raseinius ar Kauną.

Tačiau tuo metu Jurbarke buvo dislokuotas carinės Rusijos imperijos Novorosijsko dragūnų pulko štabas ir stovėjo du eskadronai. Tad be jokios abejonės privalėjo būti ir karinis gydytojas ar net keli, buvo mokytų ir praktiškai išprususių sanitarų ir felčerių. Todėl nenuostabu, kad Jurbarke pirmiausia atsirado ne laisvai praktikuojančių gydytojų, o Frydricho Vilhelmo Niurnbergo vaistinė.

Jurbarke du laisvai praktikuojantys gydytojai – Borisas Andrejevičius Solcas ir Josifas Augustinovičius Kamenskis – atsiranda 1881 metais. Tiesa, antrasis čia ilgai neužsibūna – po metų išsikelia į Raseinius.

1894 m. Jurbarke pradeda dirbti antrasis gydytojas Isaakas Judelevičius Rabinovičius. Tačiau istoriniuose šaltiniuose yra kelerių metų  tarpas, kai Jurbarke gydytojo, atrodo, nebuvo.

Jurbarko ir aplinkinių kaimų žmonės eidavę į Šilinę, kur nuo 1910 metų iki Didžiojo karo (šitaip tuomet buvo vadinamas Pirmasis pasaulinis karas, nes antrojo karo dar nebuvo) gyveno daktaras Jonas Girdvainis.

Tačiau tuo laiku, XX a. pirmame dešimtmetyje Jurbarko kunigaikštis Sergejus Ilarionovičius  Vasilčikovas įsteigė priglaudą senutėms ir ligoninę vargšams – visų pirma majorato tarnautojams. Abi įstaigas išlaikė savo lėšomis, mokėjo algas gydytojui ir jo padėjėjui, paskyrė butą gydytojui ir lėšų vaistams bei kitoms išlaidoms. Pasirūpino, ir 1912 metais šiai ligoninei buvo pastatyti valdiški namai. Jie apibūdinami kaip kaimo gydykla, kurioje tuomet buvo 10 lovų.

Svarbūs liudijimai

Tai iš esmės ir būtų galima laikyti dabartinės ligoninės pirmtake. Jurbarko istorijoje ryškų pėdsaką palikusios akušerės Juzefos Gepnerinės (1876 – 1973) 1948 m. vasario 18 d. rašytoje autobiografijoje nurodoma, kad ji darbą Jurbarke pradėjo 1909 m., o Pirmojo pasaulinio karo laiku Jurbarke likusi vienintelė akušerė.

Pirmojo pasaulinio karo ugnis prarijo kunigaikščio S. I. Vasilčikovo rūmus, bet ligoninę tuomet baigė įsirengti Jurbarko karštą okupavę vokiečiai. Galima daryti išvadą, kad ji kažkiek veikė ir po karo, ir dar Lietuvai 1918 m. vasario 16-ąją atkūrus nepriklausomą valstybę.

Antanas Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas“ nurodo, kad 1918 m. rudenį steigiant Jurbarko progimnaziją, ligoninės vedėjas daktaras Pranas Gudavičius fizikos kabinetui įrengti paaukojęs tūkstantį rublių.  Vėliau ligoninės vedėju buvo ir gydytojas J. Žemgulys, suskaičiavęs, kad jos ambulatorijoje per pusantrų metų lankėsi 140 džiova sergančių ligonių. Tačiau daktaras greitai buvo perkeltas dirbti į Kauno karo ligoninę.

Vietoje jo į Jurbarką buvo paskirtas gydytojas Vaičiuška, nes J. Gepnerienė toje pat autobiografijoje tvirtina, kad ji 1918 m. iš gydytojo Vaičiuškos perėmusi ligoninę. Mat daktarų tuo laiku nebuvo. Tik po dviejų mėnesių atvykęs gydytojas B. Sipavičius iš jos perėmęs ligoninę, tačiau netrukus ją uždarė ir išvyko.

Tačiau 1919 m. vasarą ima siausti vidurių šiltinės epidemija, tad ligoninė vėl atidaroma, jai vadovauti paskiriamas tas pats B. Sipavičius, bet tų metų pabaigoje ar 1920 m. pradžioje ligoninė vėl uždaroma.

Tuo laiku, kai Jurbarke nelieka valstybinės ligoninės, veiklą pradeda du praktikuojantys gydytojai Alijošas Levinas ir Leiba Geršteinas. Pirmasis baigęs universitetą užsienyje ir Rusijoje išlaikęs egzaminus, o Leiba tokių egzaminų neišlaikęs. Atsiranda dantų gydytojas Mordhelis Simonovas ir „dantistas“ Moisejus Rikleris. 1922 m. pabaigoje Jurbarke pasirodo dar trys daktarai, turintys teisę laikinai verstis gydytojo praktika Lietuvoje: Leiba Geršteinas, Tuvie Goldbergas ir Elijas Levinas.

Dabartinės ligoninės gimtadienis

Jurbarkui 1925-ieji – žymūs metai: vėl atkuriama Jurbarko ligoninė. Po beveik šešerių jos neveikimo metų tai lygu naujos ligoninė įkūrimui, nes iš senosios, kunigaikščio S. I. Vasilčikovo rūpesčiu įkurtos, neliko nei inventoriaus, nei kadrų, pastatai be priežiūros apiro. O 1920 m. buvęs ligoninės vedėjas daktaras B. Sipavičius dabar Lietuvos vyriausybėje – Sveikatos departamento direktorius.

Su Jurbarko verslininku L. Fainbergu jis sudaro sutartį už 14660 litų suremontuoti caro laikais Rusijos kariuomenei priklausiusius trobesius (iš jų šiandien išlikęs tik raudonų plytų namas ligoninės kieme) ir ėmė ieškoti vadovo.

Po kelių nesėkmingų paieškų vidaus reikalų ministrui pasiūlė nuo 1925 m. spalio 20 d. laikinai (vėliau istorija patvirtins, kad šitas „laikinai“ Jurbarke užtruko apie 40 metų) ligoninės vedėju skirti gydytoją P. Perevičių, o ligoninę laikyti atidarytą nuo spalio 15 d. Ši data ir laikoma Jurbarko ligoninės įkūrimo diena.

Tačiau į Jurbarką atvykęs P. Perevičius pamatė, kad negali ligoninės atidaryti, nes L. Fainbergas labai atmestinai suremontavo pastatus. Reikėjo iš naujo tvarkyti, tad ligonius šiaip taip buvo galima priimti tik lapkričio pabaigoje.

Pasodino šilą

P. Perevičius ėmė atkakliai rūpintis ligoninės inventoriumi, aplinka. Šalia ligoninės buvo stačiatikių kapinės, o aplinkui plytėjo laukai. Tad ligoninės vadovas ėmėsi iniciatyvos, pasikvietęs Jurbarko progimnazijos mokinius, plotą iki kapinių ir aplinkinius laukus apsodinti pušaitėmis, aptverti tvora.

Pirmaisiais metais ligoninė veikė tik du mėnesius, užtat jau 1927 m. pasklido žinia, kad Jurbarko plaučių ligoninėje laisvų vietų nėra.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ypač kreipė dėmesį į švietimo ir sveikatos apsaugos problemas. 1931 m. paskyrė lėšų pristatyti antrąjį ligoninės aukštą ir taip padvigubinti lovų skaičių. Taip 1932 metais įrengtas Jurbarko plaučių ligoninės korpusas, kuriame žiemą gali gydytis 100 ligonių, o vasarą – daugiau, nes šilelyje įrengta namelių, kuriuose gali būti gydomi ligoniai. 1936 metais ligoninėje dirbo jau šeši gydytojai.

Netrukus Lietuvos vyriausybė, siekdama pagerinti neturtingų gyventojų medicininį aptarnavimą, ėmė steigti sveikatos punktus. Toks įsteigtas ir Jurbarke Vokiečių (dabar K. Donelaičio) gatvėje. Čia turėjo dirbti gydytojas ir akušerė. Dirbti sveikatos punkte iš Gelgaudiškio į Jurbarką persikėlė gydytojas Antanas Antanaitis.

Okupacijų laikų permainos

Permainų Jurbarko plaučių ligoninei atnešė pirmoji sovietinė 1940 m. birželio 15-osios okupacija ir 1941 m. birželio 22-ąją Jurbarko kraštą užgriuvus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui.

Užėjus rusams privačiai dirbę gydytojai Josifas Karlinskis ir Josifas Grišovičius buvo atvaryti dirbti valdišką darbą į Sveikatos punktą ir tapo valstybės tarnautojais. Iki tol gimdyves priiminėdavo Jurbarko plaučių ligoninės Vidaus ligų skyrius, o dabar – Sveikatos punktas. Viena akušerė nespėjo tvarkytis, tad vedėjas reikalavo, kad sovietinė valdžia leistų į darbą neetatine akušere priimti Varšuvoje mokslus baigusią J. Gepnerienę, nes kitų specialisčių nnėra.

Vis keičiamas ir ligoninės pavadinimas: iš plaučių ligoninės ji tampa Jurbarko tuberkuliozės ligonine. Prasidėjus karui ir jau pirmąją jo dieną Jurbarko kraštą užėmus vokiečiams, netrukus gydytojai B. Reichmanas ir J. Karlinskis su kitais žydais buvo sušaudyti. 1941 m. pabaigoje  ligoninė pervadinta Jurbarko tuberkuliozės sanatorija.

Karas vėl išblaškė ligoninę. Praėjus frontui, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1944 m. rudenį beliko tik jos vadovas P. Perevičius, dvi medicinos seserys, kelios slaugytojos, keli administracijos ir ūkio darbuotojai ir vienintelė Jurbarke akušerė J. Gepnerienė. Pradėjus veikti ambulatorijai, į Jurbarką jos vedėju 1944 m. rudenį paskirtas gydytojas chirurgas Jonas Naujokaitis.

Neveikė vandentiekis, elektra buvo tik iki nakties, nebuvo vaistų. Ligoninė turėjo tik arklį ir vežimą.

Geros naujienos

1947 m. pabaigoje iš Smalininkų miesto ir aplinkinių valsčių sudaroma Jurbarko apskritis. Tai teigiamai paveikė Jurbarko ligoninę, nes metų pabaigoje pradėjo veikti apskrities Sveikatos skyrius. O tuomet be esamų tuberkuliozės ligoninės ir ambulatorijos atsiranda Jurbarko gimdymo namai, Jurbarko vaikų lopšelis, Motinos ir vaiko konsultacija. 1948 m. rugsėjo 24 d. gydytojas J. Naujokaitis ligoninėje oficialiai imasi organizuoti Chirurgijos skyrių.

1950 metais vėl vykdoma šalies administracinė reforma: panaikintos apskritys ir sudaromi rajonai. Jie priskiriami sritims. Jurbarko rajonas – Kauno sričiai. Tačiau Jurbarke jau veikia ir poliklinika, o buvusiame valsčiuje, dabar rajone, įkurta Skirsnemunės ambulatorija, daugumoje miestelių ir gyvenviečių – felčerių ir akušerių punktai. Aktyviai keičiasi ir vadovai: J. Naujokaitis pasiprašo atleidžiamas iš poliklinikos vedėjo pareigų ir pereina dirbti į ligoninę Chirurgijos skyriaus vedėju. (Gydytojas Jurbarke dirbo nuo 1944 m. spalio 18 d. iki 1973 m. rugpjūčio 1 d.) Poliklinikos vedėju tampa gydytojas Mykolas Zaikauskas, o nuo tų metų lapkričio 16 d. – Juozas Malinauskas.

Jurbarkui paskirtas gyvenimas

„Laikinai“ Jurbarko ligoninei vadovauti dar nepriklausomos Lietuvos laikais paskirtas P. Perevičius, 1950 m. balandžio 15 d., po 34-erių darbo metų, atsisakė vyriausiojo gydytojo pareigų ir liko dirbti Tuberkuliozės skyriaus vedėju. Vyriausiojo gydytojo pareigas perėmė Vincas Čepaitis, bet jam išvykus į Vilnių, nuo 1960 m. ligoninei vadovauti paskirtas J. Malinauskas šias pareigas ėjo iki 1981 m. rugsėjo 7 d. Po jo vyriausiuoju gydytoju paskiriamas Juozas Daukantas, nuo 1989 m. vasario 1 d. – Zigmas Bartkus, dirbęs Traumatologijos skyriaus vedėju. Vėliau ligoninei vadovavo Jonas Petkinis, Aivaras Šlekys.  Dabar – Rūta Lukšienė.

Jurbarkiečiai su pagarba prisimena ne tik čia paminėtus, bet ir daugelį kitų vyresniosios kartos, ilgus metus čia dirbusius gydytojus ir kitus medikus. Ryškų pėdsaką Jurbarko medicinos istorijoje paliko gydytoja stomatologe P. Naujokaitienė, gydytojai J. Kiauleikis, R. Braja, P. Ručinskas, E. Janušienė, B. Brajienė, O. Miežienė ir daugelis kitų čia paminėtų ir neįvardintų daktarų ir kitų medicinos darbuotojų. O šiandieninę Jurbarko ligoninės istoriją tęsia savo darbui ištikima dabartinių medikų karta.

Pasiekimai

Šimtmetį pasitinkančios Jurbarko ligoninės vyriausioji gydytoja Rūta Lukšienė šiandien labiausiai džiaugiasi išlaikyta daugiaprofiline ligoninės struktūra – su teikiamomis chirurgijos, intensyviosios terapijos, vaikų ligų, ortopedijos, reabilitacijos, psichosomatikos, slaugos, vidaus ligų ir priėmimo skyriaus paslaugomis.

„Per pastaruosius kelerius metus ligoninė sparčiai atsinaujino tiek įranga, tiek sutvarkytomis patalpomis. Mūsų pacientai gali gauti daugumą paslaugų vietoje – nereikia vykti į didmiesčius. Tai mūsų didžiausia stiprybė“, – tvirtina ligoninės vyr. gydytoja Rūta Lukšienė.

Jurbarko ligoninė nuosekliai plečia teikiamų paslaugų spektrą. Prieš dvejus metus įkurtas dienos geriatrijos skyrius, skirtas vyresnio amžiaus pacientams, kuriems reikia gydymo ar reabilitacijos dienos stacionare. O artimiausiu metu ketvirtame pastato aukšte duris atvers ir dienos psichiatrijos skyrius.

Ligoninė taip pat modernizavo virtuvę – dabar visas maistas ruošiamas vietoje. „Tai leidžia lengviau užtikrinti kokybę ir kontroliuoti procesus. Pacientams svarbu, ką jie valgo – tai irgi sveikimo dalis“, – priduria vadovė.

Įranga leidžia tobulėti

Ligoninė nuolat tobulėja ir siekia, kad pacientai čia gautų kuo geresnę pagalbą. Vienas svarbiausių žingsnių šia kryptimi – nauja medicininė įranga. Ji padeda greičiau nustatyti ligas, tiksliau diagnozuoti, o gydytojams suteikia daugiau galimybių padėti pacientams vietoje, be siuntimo į didžiuosius miestus. „Tokios investicijos ne tik pagerina gydymo kokybę, bet ir didina žmonių pasitikėjimą savo rajono ligonine. Viena svarbiausių investicijų į įrangą, kurios neturi aplinkiniai rajonai,   elektroencefalografas. Tai įranga,  leidžianti ištirti galvos smegenų aktyvumą ir greitai nustatyti neurologinius sutrikimus“, – sako R. Lukšienė.

Ne ką mažiau svarbus, pasak jos, ir kompiuterinis tomografas, kuris ligoninėje naudojamas jau daugiau nei metus. „Tai buvo ilgai laukta diena. Tomografas mums atvėrė visiškai naujas diagnostikos galimybes, padidino pasitikėjimą mūsų ligonine ir pagerino paslaugų kokybę. Šiandien tai jau nebėra kažkas išskirtinio – be tokios įrangos neapsieina nė viena ligoninė“, – sako R. Lukšienė.

Atnaujintame Chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos skyriuje jau atliekamos skrandžio dugno operacijos. Artimiausiu metu planuojama diegti ir naujus metodus traumatologijoje. „Turime būti žingsniu priekyje, kad pacientas čia rastų viską, ko jam reikia“, – sako gydytoja.

Reanimacijos skyrius taip pat pasipildė naujove –  įsigytas modernus anestezijos aparatas, pristatomas net tarptautinėse medicinos parodose. Be to, skyriuje atliekama hemodializė – paslauga, kurios neturi daugelis rajoninių ligoninių.

Atsinaujino ir Fizinės medicinos bei reabilitacijos skyrius. Jame  naudojama magnetoterapijos įranga, o netrukus bus įsigytas lazeris, išplėsiantis reabilitacijos galimybes. „Modernizacija mums reiškia ne vien gražias patalpas ar naujus aparatus. Tai galimybė suteikti kokybiškesnę pagalbą žmogui, kai jam jos labiausiai reikia“, – pabrėžia R. Lukšienė.

Iššūkiai

Paklausta, kas labiausiai įsiminė per ilgus darbo metus, Rūta Lukšienė nedvejodama atsako – COVID. Pandemijos laikotarpis buvo sunkus, bet, pasak jos, jis ir sustiprino ligoninę. „Tuo metu tapome atramos ligonine Kauno regiono klasteryje. Tai suteikė mums naują statusą ir atvėrė investicijų galimybes. Modernizavome reanimaciją, įsigijome būtiną įrangą, pertvarkėme darbo organizavimą“, – prisimena tą laikmetį vadovė.

Būtent tada buvo atnaujintas Chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos skyrius ir Priėmimo-skubios pagalbos skyrius, kuriame įrengti trys izoliatoriai – tai tiesioginė pandemijos patirties pamoka. „Išmokome būti pasiruošę viskam. Ir dabar ta patirtis mums padeda kasdienybėje“, – sako R. Lukšienė.

Už visų pasiekimų slypi ir kasdieniai iššūkiai. „Didžiausia problema – personalo trūkumas, ypač kardiologų“, – atvirai sako ligoninės vadovė. Šiuo metu ligoninėje dirba du kardiologai, bet nepilnu krūviu. Labai didelį darbo krūvį, pasak R. Lukšienės, neša vidaus ligų, chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos, reanimacijos ir anesteziologijos specialistai.

„Turėti visus reikiamus specialistus šiais laikais –  beveik prabanga. Net jei gydytojus turime, jie dažnai dirba daliniais krūviais, o poreikis išlieka milžiniškas“, – pabrėžia ji.

Nors ligoninė per pastaruosius kelerius metus gavo reikšmingą savivaldybės ir valstybės paramą, dalis patalpų vis dar neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. „Labiausiai laukiame priestato, kuriame įsikurs Priėmimo ir Reanimacijos skyriai statybos. Dabartinės erdvės n,ebeatitinka reikalavimų ir poreikių, o norime turėti modernų, šiuolaikišką pastatą, kuriame būtų patogu tiek pacientams, tiek personalui“, – sako R. Lukšienė.

Tarp svarbių planų R. Lukšienė įvardija ir slaugos namų pastato renovaciją. „Tai savivaldybės vykdomas projektas. Po renovacijos čia planuojamos 24, specialiai pritaikytos žmonėms, sergantiems demencija, ir 6 paliatyvios pagalbos lovos. Tokios paslaugos labai reikalingos, nes visuomenė sensta, o orus rūpestis jais yra  mūsų pareiga“, – kalba gydytoja.

Svarbiausia – žmonės

 „Mes galime turėti naujausią techniką, bet jei nėra kam ja naudotis – ji tampa tik aparatu. Ligoninės stiprybė yra jos žmonės. Noriu, kad visuomenė suprastų – medikų darbas dažnai sunkiai pamatuojamas, bet be jų ši ligoninė nebūtų tokia, kokia yra“, – sako R. Lukšienė.

Ji viliasi, kad ateityje daugiau jaunų specialistų pasirinks ne tik dirbti, bet ir gyventi Jurbarke. „Norėčiau, kad mūsų kraštas jiems taptų ne laikina stotele, o vieta, kur galima gyventi, augti, kurti šeimą. Taip pat labai svarbu, kad ligoninėje liktų visas aptarnaujantis personalas – jie yra ne mažiau svarbūs sklandžiam mūsų darbui“, – teigia R. Lukšienė.

šviesos inform.