Kai pensijos netrukus sulauksiantys ar jau sulaukę mokytojai pasitrauks iš mokyklos, mes nebegalėsime užmaskuoti šio pragaištingo trūkumo, ką dabar mėginame daryti, sako programos „Renkuosi mokyti“ vadovas Artur Adam Markevič. Pasak jo, Lietuvoje turėtume taikyti ne vieną pedagogų rengimo modelį ir – svarbiausia – ugdyti švietimo lyderius.
Kaip pasakojo „Renkuosi mokyti“ vadovas, ši programa sulaukia neretai karjeros visai kitokioje srityje sulaukusių, patyrusių žmonių, kurie leidžiasi į prasmės paieškas ir ją tikisi rasti ugdydami vaikus.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Mokytojų stygiaus problema yra susijusi visų pirma su tuo, kad mes Lietuvoje neturime efektyvių būdų pritraukti naujos kartos žmonių, specialistų.
- Nuolat esi tiesioginiame eteryje. O po to dar tu turi pasiruošti naujoms pamokoms, patikrinti vaikų namų darbus, tai yra žiauriai didelis krūvis.
- Jeigu norime išsaugoti mokytoją, norime, kad jis atrastų šios profesijos grožį, turime daugiau pagalvoti apie palankias darbo sąlygas.
- Jeigu nevykdytume atrankos, valstybinį poreikį iš esmės daugmaž ir patenkintume.
- Šešerius metus liepomis kone gyvenu su tais žmonėmis ir matau, kad žmonės išties renkasi mokyti suprasdami, kad tam reikės nuolat mokytis.
Apie mokytojų stygių, kuris jau seniai bado akis ir užgriūva mokyklų bendruomenes didžiule našta, ir kaip Lietuvai reikėtų pritraukti pedagogų į mokyklas, kalbėjomės su programos „Renkuosi mokyti“ vadovu A. A. Markevič.
Arturas Adamas Markevič | E. Blažio / LRT nuotr.
„Renkuosi mokyti“ kasmet sulaukia užklausų iš bendrojo ugdymo mokyklų, kad jiems reikėtų apie 300 mokytojų. Tiesa, pabrėžia „Renkuosi mokyti“ vadovas A. A. Markevič, programos galimybės ribotos, tad iš panorusiųjų tapti mokytojais atsirenka 26 žmones, kurie dalyvaus mokymuose. Vienu metu pagal „Renkuosi mokyti“ rengiamos dvi kartos – dvejų metų programos dalyviai, tad išvis apie pusšimtį.
– Ir prieš penkerius metus sakydavome, kad po penkerių metų bus katastrofa, ir prieš dešimt sakydavom, kad daugmaž po penkerių ar dešimties metų pradėsime labai stipriai jausti mokytojų stygiaus problemą. Kokia padėtis dabar, jūsų akimis?
– Mano požiūriu, mokytojų stygiaus problema yra susijusi visų pirma su tuo, kad mes Lietuvoje neturime efektyvių būdų pritraukti naujos kartos žmonių, specialistų, kurie norėtų dirbti švietime. Todėl ir prieš penkerius metus kalbėjome apie trūkumą, ir dabar kalbame apie tą patį trūkumą.
Pirmiausia turime išsiaiškinti arba susitarti, kaip mes matuojame trūkumą, nes, viena vertus, trūkumą rodo faktinis darbo skelbimų skaičius, ir kasmet tai yra mistinis skaičius, nes visi skaičiuoja skirtingai. Ministerija, pavyzdžiui, paskelbė, kad trūksta per keturis šimtus mokytojų, o atskirose savivaldybėse, jeigu sudėtume tai, ką jos skelbia, tas skaičius būtų kur kas didesnis.
Pas mus dar nėra savaime suprantama, kad galiu pasidalinti savo nesėkme, o mokykloje to reikia.
Bet galiausiai Rugsėjo 1-ąją mokyklos veikia, gal išgirstame apie kokį skandalą, kad vietoj mokytojo ateina valytojas arba dar kažkas pabūti su su vaikais, bet tai yra pavieniai atvejai.
Mokykla | E. Blažio / LRT nuotr.
Kitas dalykas – kiek dirba jau pensinio amžiaus mokytojų arba tų, kurie arti jo. Ir čia, manau, kad yra labai didelė problema, nes tie žmonės sutinka kol kas dirbti, bet jie bet kuriuo metu gali atsisakyti, ir tada mes tiesiog nebūsime pasiruošę jų pakeisti, nepakaks esamų specialistų, kurie yra sistemoje, kad užmaskuotume realų trūkumą, kurį dabar bandome dirbtinai sumažinti.
Nuolat esi tiesioginiame eteryje.
Tad, kai skelbiame laisvų darbo vietų skaičių, tai nėra skaičius, kuris atspindi realią padėtį. Mokyklose dirbantys mokytojai dirba labai dideliu krūviu, o tai neretai ir lemia tai, kad jie sako norintys trauktis, ugdymo kokybė prastėja, nes labiau kalbame apie tai, kaip užtikrinti tinklelio mechanizmą, negu kad kaip gerinti, atnaujinti ugdymo turinį, patį procesą.
– Yra sakoma, kad pradedantiems mokytojams lemtingi būna pirmi dveji metai. Jei tiek laiko žmogus išdirba mokytoju, tikimybė, kad ir liks mokykloje, yra gana aukšta.
– Atėjimas į mokyklą jiems yra didelis pokytis gyvenime. Reikia įprasti prie didžiulio mokyklos tempo. Vedi vieną pamoką, tada – trumpa pertrauka, o po jos – kita pamoka. Nuolat esi tiesioginiame eteryje. O po to dar tu turi pasiruošti naujoms pamokoms, patikrinti vaikų namų darbus, tai yra žiauriai didelis krūvis.
Bet saugodami tų mokytojų psichologinę sveikatą, saugodami galimybę pajusti darbo malonumą, o ne galimo našumo ribą, laikomės tokios sąlygos.
Jau kelerius metus programoje „Renkuosi mokyti„ esame įsivedę tokią sąlygą mokykloms, kurios priima mūsų parengtus mokytojus, – pradedantiesiems nesiūlyti didesnio krūvio negu kad vienas etatas. Įsivaizduokite: ateina naujas žmogus į mokyklą, dažnu atveju – iš visiškai kitos srities, kur gaudavo didesnį atlyginimą. Ir žmogų labai gundo, kai jam administracija pasako: dar papildomą krūvį gausi, galėsi užsidirbti. Bet saugodami tų mokytojų psichologinę sveikatą, saugodami galimybę pajusti darbo malonumą, o ne galimo našumo ribą, laikomės tokios sąlygos.
Mūsų patirtis parodo, kad tokiomis aplinkybėmis reikia sakyti „stop“. Jeigu norime išsaugoti mokytoją, norime jo neišgąsdinti ir norime, kad jis atskleistų savo kaip mokytojo potencialą, atrastų šios profesijos grožį, turime daugiau pagalvoti apie jam palankias darbo sąlygas.
– O kiek jų lieka mokykloje?
– 80 proc. mūsų alumnų kažkokiu būdu dirba švietimo sektoriuje. O kiek iš jų lieka mokykloje? Iš pastarųjų metų alumnų 88 proc. liko dirbti mokykloje trečius metus. Iš tų, kurie programą baigė prieš dvejus metus, dirba 80 proc.
Bendras vidurkis, jei skaičiuosime nuo pirmos kartos iki dabar, mokykloje dirba 68 proc. alumnų. Čia jau kalbu ir apie tuos žmones, kurie į programą atėjo prieš penkiolika, dešimt metų.
Mokykla | E. Blažio / LRT nuotr.
– O geografiškai kiek jūsų rankos siekia?
– Daugiausia dalyvių yra didmiesčiuose, nes ten poreikis yra didžiausias. Tai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskritys, bet kiekvienais metais mes pritraukime žmonių ir į mažesnes savivaldybes. Tarkime, turime mokytojų Šiaulių apskrityje, Utenos apskrityje – du mokytojai, taip pat Gargždai, Varėna, Zarasai, Širvintos, Ukmergė, Telšiai.
– Jei ne ribotos galimybės, galėtumėte patenkinti valstybės poreikį? Ypač tų matematikų, lituanistų, kurių stinga, kurie dirba dideliu krūviu.
– „Renkuosi mokyti“ veikia jau septyniolika metų. Mūsų programos tikslas nėra sumažinti mokytojų trūkumą arba sumažinti laisvų darbo vietų mokyklose skaičius. Mes ieškome švietimo lyderių, kurie norėtų kurti pozityvius pokyčius švietime ir jame pastebėti kiekvieną vaiką. Kandidatų sulaukiame daug. Ir jeigu nevykdytume atrankos, valstybinį poreikį iš esmės daugmaž ir patenkintume. Bet mes kalbame apie kitokią mokytojavimo kokybę, apie kitokį buvimą švietime, apie lyderystę švietime. Ir todėl mums atrankos metu iš esmės nėra svarbu, su kokiu išsilavinimu ateina žmogus.
Žvelgiant iš tokios perspektyvos, mums mokytojų netrūksta, nes mokyklos juk vis tiek veikia.
Kitaip sakant, jeigu pas mus ateina matematikas, žmogus su matematiniu išsilavinimu, bet matome, kad to žmogaus požiūris į ugdymą, į švietimą nesutampa su įtrauktimi, nesutampa su „Renkuosi mokyti“ vertybėmis ir vizija, mes tiesiog tokio mokytojo nepakviečiam prisijungti prie mūsų programos.
Arturas Adamas Markevič | E. Blažio / LRT nuotr.
Mes pakviečiame žmogų, kuris galbūt galėtų mokyti gyvenimo įgūdžių, bet mes tikime, kad toks žmogus mokykloje galėtų padaryti nemažą pokytį vaikų gyvenimuose, vaikų istorijose.
Mes dažnai apie mokytojų trūkumą kalbame tiktai iš tokios techninės pusės, kai reikia užkaišioti skyles. Bet, žvelgiant iš tokios perspektyvos, mums mokytojų netrūksta, nes mokyklos juk vis tiek veikia. Mes galime atsipūsti ir sėdėti, galvoti, kad galbūt kada nors ir pradinukų mokytojų bus per daug? Taip, bus per daug. Bet mūsų pagrindinė užduotis yra pagalvoti, o kaip į Lietuvos švietimą pritraukti pačius motyvuočiausius, pačius talentingiausius, svarbią ir stiprią patirtį galinčius į švietimą atnešti žmones, kurie švietimą ir kurtų.
Ir tada yra nesvarbu, ar tai yra lituanistas, ar tai yra matematikas, ar tai yra kūno kultūros mokytojas. Tai yra žmogus, kuris kurs mokyklą.
O jei kalbėtumėte skaičiais, turbūt jūs geriau man pasakytumėte, kiek kasmet aukštosios mokyklos pritraukia būsimų chemijos ar fizikos mokytojų.
Valstybinis anglų kalbos egzaminas | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kartais tris, kartais du, o kartais ir nė vieno.
– Kiekvienoje kartoje pas mus būna du chemijos mokytojai, trys – fizikos. Man atrodo, dabar turime šešis matematikos mokytojus. Galime svarstyti, kodėl tie žmonės ateina į mūsų programą. Jie ateina iš rimtų įmonių, kurios kuria lazerius. Jie mato prasmę keisti savo karjerą, nes tiki tuo, ką skelbia „Renkuosi mokyti“ programa. Man atrodo, yra tiesiog nuodėmė ignoruoti tuos žmones, netgi jeigu tai nėra tas skaičius, kurio gyvybiškai, pagal statistikas, reikėtų mokyklose, visoje švietimo sistemoje.
– O gal mokytojo profesija ir yra tokia (neabsoliutinkime, bet gal daliai žmonių), iki kurios reikia užaugti? Ne aštuoniolikos, devyniolikos metų pasiryžti, ne dvyliktoje klasėje, bet tai suvokti trisdešimties, keturiasdešimties metų? Nors, kiek pamenu, jūs esate riboję amžių.
– Savo istorijos pradžioje turėjome amžiaus ribą, tačiau po lygių galimybių kontrolierių pastabų cenzą panaikinome ir dabar kandidatuoti gali bet kokio amžiaus žmonės.
Noriu pasakyti, kad amžius nėra pagrindinis rodiklis. Kartais matome, kad ateina žmonių, jau padariusių neblogą karjerą. Jie ateina ir sako: to jau išmokau, apie gyvenimą kitaip galvoju, noriu šita patirtimi dalintis mokykloje su vaikais, su mokiniais, noriu daryti kažką prasmingesnio, skirto visuomenės labui ir taip toliau.
Šešerius metus liepomis kone gyvenu su tais žmonėmis ir matau, kad žmonės išties renkasi mokyti suprasdami, kad tam reikės nuolat mokytis.
Bet mes turime ir nemažai jaunimo, kurie ką tik baigė bakalauro studijas ir dalyvauja mūsų atrankose. Mes galime didžiuotis jų jaunatvišku entuziazmu, idėjomis, jie labai gerai dar prisimena, kaip atrodo mokykla ir ko jiems trūko mokykloje. Galbūt jie, stereotipiškai pasakysiu, dar be turtingos gyvenimiškos patirties, bet su didele energija ir noru kurti tokią mokyklą, kokios jiems trūko.
Iš vienokia, ir kitokia patirtis yra labai svarbi ir sveikintina.
Būtent dėl šios priežasties mes ir vykdome dalyvių atranką. Girdžiu signalų, kad aukštosios mokyklos svarsto atsisakyti motyvacinio pokalbio priimdamos studentus į pedagogikos studijas. Man atrodo, kad tai būtų labai didelis žingsnis atgal, nes jau esame Lietuvoje susitarę, kad mokykloje negali dirbti bet kas. Tai yra žala švietimo sistemai, nes švietimo sistema turi kurti išskirtinius žmones.
Mokykla | E. Blažio / LRT nuotr.
– Žmonės, neturintys pedagoginio išsilavinimo ir pradėję dirbti mokykloje, turi jį įgyti. Tie, kurie, tarkime, kaip kad pasakojote, padarę karjerą lazerių srityje, būdami keturiasdešimties, vyresni, sutinka vėl studijuoti?
– Sutinka. Beveik visi mūsų programos dalyviai antrais metais, nes mūsų programa trunka dvejus metus, įstoja į aukštąją mokyklą ir tampa studentais. Bet kokiu atveju pats dalyvavimas programoje „Renkuosi mokyti“ yra susijęs su nuolatiniu mokymusi.
Ateina ir žmonės, jau pabandę mokytojo duonos arba pabaigę pedagogikos studijas, ir jie vis tiek nori dalyvauti programoje, nes taip jaučiasi drąsiau, jaučiasi ne vieni eidami į mokyklą.
Bet didžioji dalis vis dėlto yra tų, kurie ateina iš kitų sričių, jiems reikia stipraus pasiruošimo, jiems reikia įdėti daug darbo, kad galėtų sėkmingai dirbti mokykloje.
Šešerius metus liepomis kone gyvenu su tais žmonėmis ir matau, kad žmonės išties renkasi mokyti suprasdami, kad tam reikės nuolat mokytis.
– Kai kalbinu jaunus mokytojus, dažnai girdžiu, kad labai svarbu turėti su kuo pasitarti, turėti kam pakrykštauti, kad kažkas pasisekė, ar tiesiog paverkti ant peties galvą pasidėjus.
– Nesvarbu, ar mokytojas yra jau baigęs studijas, ar dar ne, iš pradžių būtinas palaikymas. Todėl mokomės kartu, mokomės dalindamiesi patirtimi, mokomės vieni iš kitų. Tame ryšyje alumnai mato didžiausią naudą. O tie, kurie tampa mokyklų vadovais, sako tokį būdą taikantys savo mokyklose.
Pas mus dar nėra savaime suprantama, kad galiu pasidalinti savo nesėkme, o mokykloje to reikia.
– Jūs atsirenkate 26 žmones. O kuo tie kiti norintieji netinka?
– Yra du atsakymai, jie yra lygiaverčiai. Viena vertus, mes neieškome tiesiog žmonių, kurie galėtų daugmaž atlikti mokytojo darbą, mes ieškome žmonių, kurie atitiktų „Renkuosi mokyti“ viziją, mes orientuojamės į socialinės atskirties švietime mažinimą. Kartais atrankos metu matome, kad konkrečiam žmogui nebus gerai „Renkuosi mokyti“ programoje, bet jis galėtų būti nuostabus mokytojas. Mes suteikiam tiems žmonėms grįžtamąjį ryšį, pasiūlome jiems eiti į aukštąąją mokyklų, baigti profesines studijas, eiti į mokyklas.
Kitas dalykas yra labai pragmatiškas, tai yra finansinės galimybės. „Renkuosi mokyti“ programa palaikoma tik iš verslo, privačių rėmėjų lėšų ir mūsų biudžetas, mūsų pajėgumai leidžia mums atsirinkti tiktai tiek kandidatų, užtikrinti jiems palaikymą.
Arturas Adamas Markevič | E. Blažio / LRT nuotr.
Per pastaruosius trejus metus mes tą skaičių padidinome beveik 20 procentų, bet drauge ir poreikis didėjo. Mums, kaip organizacijai, tai yra svarbus augimas ir mes norėtume pritraukti daugiau mokytojų, tinkamų ir mūsų programai, ir mokykloms, bet mus riboja turimi finansai.
Tai yra tas klausimas, apie kurį nuolat šneku. Jeigu valstybė teigia, kad mums reikia ieškoti naujų būdų pritraukti mokytojus ir juos ruošti, tai mano klausimas: kodėl veikianti programa, kuri tikrai nepretenduoja perimti pedagogų rengimo sistemos Lietuvoje, negalėtų būti papildanti, praturtinanti programa. Į šį klausimą vis dar neturiu atsakymo.
– Kiek kainuoja jums parengti mokytoją?
– Su mokytoju dirbame nuo pritraukimo momento. Jis mūsų programoje dalyvauja dvejus metus. Tai tie dveji metai (mokytojui tai nekainuoja) mums kainuoja apie 12 tūkst. eurų. Tad iš esmės metai atsieina 6 tūkst. eurų. Kiek žinau, universitete metai kainuoja maždaug 5 tūkst. eurų.
Mūsų mokytojai programos metu dirba valstybinėse mokyklose. Mes nesiunčiame mokytojų į privačias mokyklas.
– Prisiminkime ir senas, ir naujesnes diskusijas, kaip Lietuvoje turėtų būti rengiami mokytojai. Lygiagretusis ir nuoseklusis mokytojų rengimas, iniciatyvos, kaip kad jūsiškė ar Vilniuje savivaldybės puoselėjama. Kaip, jūsų akimis, derėtų spręsti mokytojų stygiaus?
– Dabartinėje situacijoje, kurioje mes esam, turime kalbėti apie rengimo modelių įvairovę. Nėra vieno tinkamo būdo. Tarptautinės tendencijos ir tarptautinės praktikos rodo, kad geriausia susitvarko tos šalys, kur taikomas įvairių metodų derinys.
Aukštųjų mokyklų pagrindinė funkcija yra kaupti rimtą mokslinį, pedagoginį, praktinį, didaktinį bagažą ir būti centrais, kuriose žmonės galėtų įgyti stiprių mokytojavimo, pedagoginių kompetencijų, suprasti švietimo filosofiją ir panašiai. Aukštosios mokyklos, mano galva, turėtų, yra ir turėtų būti pagrindinis veikėjas kalbant apie pedagogų rengimą.
Mokykla | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Drauge turėtume matyti atskirų iniciatyvų arba atskirų modelių, patikrintų modelių, pridėtinę vertę greta klasikinių rengimo modelių. Tos iniciatyvos atvertų kelią žmonėms su su skirtingomomis patirtimis, su skirtingais motyvais, su skirtingais tikslais tapti mokytojais ir realizuoti savo potencialą būtent švietimo srityje.
Tarkime, tarptautinis tinklas „Teach for All“ tinklas, kuriam priklauso „Renkuosi mokyti“, veikia daugiau nei 60 šalių. Europoje yra ne viena šalis, pavyzdžiui, Švedija, kur veikia tokia programa, kaip „Renkuosi mokyti“, yra sukūrusi bendrą su universitetu pedagogų rengimo programą. Tuomet ir patirtys, ir institucijos papildo viena kitą. O tai kur kas didesnė nauda valstybei.
