Širdim sušildyta folkloro tradicija

Spalio 25-ąją Jurbarko kultūros centre skambėjo ypatingos šventės – folkloro grupių „Imsrė“ ir „Imsriukai“, vadovaujamų Birutės Bartkutės, 35-erių kūrybinės veiklos metų jubiliejaus garsai.

Pilna troba svečių

Šventiniame koncerte „Teka upelė…“ buvo daug dainų, jaudulio, gėlių. Kolektyvą sveikinusi Jurbarko r. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Aušra Baliukynaitė dėkojo už ilgametį indėlį puoselėjant tautinį paveldą. Scenoje vieni kitus keitė bičiuliai ir kolegos – Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“, Veliuonos kapela „Margi blynai“, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus vaikų dainavimo studija bei folkloro ansamblis „Šebukai“. Ir nė vieno kolektyvo vadovė neišleido be simbolinių dovanų, pačios rankų sudėliotomis puokštėmis ir Jurbarko kultūros centro padėkomis.

Jubiliejaus svetelius „Imsrė“ ir „Imsriukai“ sutiko autentiškomis sutartinėmis, rateliais, senosiomis dainomis ir žaidimais, priminusiais, kad folkloras Jurbarke vis dar gyvas.

Šventė buvo dar gražesnė ir dėl vadovės B. Bartkutės talento ne tik dainuoti, bet ir kurti – dainininkių kostiumai ir scenos dekoracijos buvo tiesiog neįtikėtinos, pagamintos iš gamtinių medžiagų.

35-eri

Folkloro grupė „Imsrė“ uždainavo dar 1990-aisiais. Nuo pirmosios dienos iki šiol kolektyvui vadovauja Birutė Bartkutė – žmogus, kurio vardas šiandien neatsiejamas ne tik nuo Jurbarko, bet ir visos Lietuvos folkloro puoselėjimo. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius susibūrę du folkloro kolektyvai „Imsrė“ ir „Imsriukai“, ir šiandien džiugina atliekamomis dainomis ir išsaugotais liaudiškų švenčių papročiais.

Grupės repertuaro pagrindas – tautosakos aukso lobynas, saugomas Antano ir Jono Juškų rinkiniuose. „Imsrė“ atlieka ne tik lietuvių liaudies dainas, bet ir kitų regionų folklorą, ratelius, žaidimus, sutartines, smulkiąją tautosaką. Klausytojai yra girdėję ir temines programas – nuo svodbinės bei krikštynų iki karo, našlaičių ar vaišių dainų.

 Nuo pat susikūrimo pradžios kolektyvai matomi Lietuvos Dainų šventėse, folkloro festivalyje „Skamba, skamba kankliai“, konkurse „Tramtatulis“, Jurbarko miesto ir rajono renginiuose. Kolektyvas puoselėja kalendorinių švenčių tradicijas, o jų renginiai tapo neatsiejama vietos kultūros dalimi.

Per savo veiklos metus „Imsrė“ garsino Jurbarko vardą ir už Lietuvos ribų – dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose bei miestų šventėse Lenkijoje, Moldovoje, Rusijoje, Vokietijoje. 2006-aisiais grupės iniciatyva Jurbarke gimė tarptautinis folkloro festivalis „Ant vandens“, kuris iki šiol kasmet suburia Lietuvos ir užsienio kolektyvus.

Tiek „Imsrė“, tiek „Imsriukai“ priskiriami II kategorijos mėgėjų meno kolektyvams, o tai yra aukštas meninės veiklos įvertinimas.

Kolektyvo širdis

„Imsrė“ ir „Imsriukai“ neįsivaizduojami be vadovės Birutės Bartkutės. Į Jurbarko kultūros centrą ji atvyko pakviesta tuometės direktorės Liudvikos Frejienės. Iki tol ketverius metus dirbo Eržvilke su vokaliniais ir folkloro kolektyvais. „Tais laikais viskas virė – Sąjūdžio metai, atgimimo dvasia, liaudiška muzika kilo į bangą. Ir mes tada Eržvilke susibūrėme: mokytojai, statybininkai, jaunimas – visi dainavom, visi norėjom būti toje atgimimo šviesoje“, – prisimena vadovė.

1990 m. pradžioje Birutei pradėjus dirbti Jurbarko kultūros centre, čia gimė folkloro grupės „Imsrė“ ir „Imsriukai“. Nuo to laiko kolektyvų veikla nė karto nebuvo nenutrūkusi. Vadovė džiaugiasi, kad per 35 metus kolektyvas beveik nesikeitė – liko tos pačios balsingos, ištikimos moterys, kurios dainuoja nuo pat pradžių.

„Su moterimis mes kaip viena šeima. Jau tiek metų kartu, kad radusios laiko susitinkame ir laisvalaikiu. Turėjome kažkada ir keletą vyrukų, bet argi jie mus peršauks?“, – juokavo vadovė.

Folkloro vadovė garsėja ne tik muzikine veikla, bet ir kūrybiškumu – ji kuria dainininkių rūbus ir scenos dekoracijas iš gamtinių medžiagų.

„Visada mane traukė rankdarbiai. Dar mokykloje karpydavau šiaudus, darydavau atvirukus. Kai pamačiau Moldovoje žmones, iš kukurūzų lapų kuriančius papuošalus, pagalvojau – kodėl ir man nepabandyti?“ – pasakoja ji.

Kiekvienas Birutės kurtas rūbas – tarsi meno kūrinys, papildantis dainą ir jos nuotaiką. „Norėjau, kad viskas būtų ne tik gražu, bet ir turėtų kažką savito, kad žiūrovas pajustų tą šilumą, rankų prisilietimą“, – sako B. Bartkutė.

Dainų užburtos

Ingrida Kazlauskienė dainuoti „Imsrėje“ pradėjo dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. „Kai dar mokiausi, atėjo jauna mokytoja Birutė Bartkutė. Ji pakvietė mus į būrelį, buvome gal penktoje ar šeštoje klasėje. Dainavome iki devintos, paskui gyvenimas išblaškė. Gimus vaikams pagalvojau: reikia vėl veiklos. Taip sugrįžau, ir jau dvidešimt metų esu čia. Liaudies daina man visada buvo sava. Esu žmogus, kuris nemėgsta šokinėti nuo vieno prie kito, o čia – tikrumas. Ir, aišku, vadovė moka patraukti“, – pasakoja Ingrida.

Gintarė Stirbienė, daugiau nei dvidešimt metų kolektyve, sako, jog meilę lietuviškai dainai jai perdavė tėvai. „Mama ir tėtis buvo labai dainingi. Pamenu kaimo balius, visi giedodavo – nuo to viskas ir prasidėjo. Gyvenimas padarė savo pauzes, bet kai Birutė pakvietė, vėl sugrįžau. Dainuoju, nes be to neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kolektyve mes ne tik bendraujame, bet ir palaikome viena kitą – kaip seserys. Birutė mums yra autoritetas – ne tik dėl dainavimo, bet ir dėl to, kad mokame viena kitą suprasti“, – pasakoja Gintarė.

Viena pirmųjų kolektyvo narių, Vilija Petravičienė, neprisiminusi tikslios prisijungimo prie „Imsrės“ priežasties, čia pat sulaukia vadovės patikslinimo – ji atėjo pakviesta kolegės medikės.

„Dainavau visada, bet niekada neplanavau, kad tai taps rimta veikla. Tiesiog nuėjau. Vėliau įsijungiau į sutartines – neįtikėtina patirtis. Sutartinės turi kažką magiško, jos ne tik skamba, jos suteikia vidinės jėgos. Kiekviena repeticija, kiekviena daina man yra savotiška meditacija. Kai giedame, viskas tarsi sustoja“, – neslėpdama, kad sutartines dainuoti yra labai sudėtinga, pasakojo Vilija.

Folkloras – ar jis vis dar įdomus?

Abu Birutės Bartkutės kolektyvai susibūrė tautinio atgimimo laikotarpiu, kai liaudiška muzika buvo labai populiari. Šiandien, pasak jos, vis sunkiau pritraukti jaunimą. Vaikų „Imsriuko“ grupėje liko vos keli, tačiau vadovė nesiskundžia – svarbiausia, kad vis dar yra kam dainuoti. „Vaikai dabar labai užimti – mokslai, būreliai, visur nori spėti. Bet tie, kurie lieka, yra tikri ir dainuoja iš širdies“, – sako ji.

Paklaustos, ar neskaudu, kai į folkloro renginius kartais susirenka nedaug žmonių, moterys tik švelniai gūžteli pečiais. „Anksčiau būdavo skaudu. Galvodavau – kam visa tai, jei niekam neįdomu? Dabar – nebe. Dainuoju dėl savęs, dėl mūsų. Nesvarbu, ar penki klausytojai, ar penkiasdešimt – svarbiausia, kad tradicija gyva. Jei ne mes, tai kas?“, – retoriškai klausia G. Stirbienė.

„Ant vandens“ – dešimtąkart

Vadovė su komanda jau ruošiasi tradiciniam festivaliui „Ant vandens“. Šiemet jis bus jau dešimtasis. „Draugų turime daug – tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. „Imsrės“ vardą jau žino, visi sako: jūs – balsingos merginos“, – šypsosi Birutė.

Kolektyvas atlieka įvairių regionų repertuarą. „Kai važiuojame į renginius, sakau merginoms: dainuosime žemaitiškai ar aukštaitiškai – turime mokėti viską! Bet visada grįžtame prie savųjų Juškų dainų, juk mes iš čia“, – pasakoja vadovė ir net nekyla abejonių, kad jos suburtos moterys dainuodamos yra laimingos.

„Po jubiliejaus važiuosime kur nors į kaimą, pasėdėsime, pasidainuosime. Tokie paprasti susibūrimai – tikra šventė“, – sako Birutė.

Janina Sabataitienė