Vasario 7 d. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta Gražinos Kuprevičienės paroda „Kaukės ir ženklai“ sutraukė gausų jurbarkiečių būrį, atėjusių ne tik apžiūrėti iš odos sukurtų menininkės darbų, bet ir pasiklausyti gyvai atliekamos Giedriaus Kuprevičiaus muzikos, tapusios neatsiejama šios parodos dalimi.
Istorijos ir ryšys su Kuprevičiais
Paroda „Kaukės ir ženklai“ tapo ne tik pirmuoju kultūriniu renginiu vos prieš mėnesį savarankišku tapusiame Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, bet ir simboliniu Gražinos ir Giedriaus Kuprevičių šeimos sugrįžimu į šią erdvę. Laikinai muziejaus direktorės pareigas einanti Rasa Grybaitė priminė, kad muziejų ir Kuprevičių šeimą sieja ilga ir prasminga istorija. „Labai simboliška, kad kompozitoriaus tėvelis Viktoras Kuprevičius buvo vienas iš žmonių, organizavusių muziejaus įkūrimą ir prie jo reikšmingai prisidėjusių 1967 metais. Tai tarsi didelis šuolis per laiką – praėjo 66 metai, ir jūs atidarote mūsų metus. Dovanojate mums didžiulę puokštę muzikos ir meno“, – sakė R. Grybaitė.
Muziejininkė-edukatorė Gabija Viduolytė pasakojo apie savo pažintį su Gražina Kuprevičiene, prasidėjusią Kaune, odos simpoziumų renginyje, kur ji pastebėjo menininkės kuriamus išskirtinius žaislus makramė technika. Susidomėjimas netruko peraugti į bendradarbiavimą. „Gražina ne tik parodė savo darbus, bet ir atvėrė savo kūrybinių namų duris – pasidalijo technikos paslaptimis, niuansais ir patirtimi. Šiandien ši bendrystė davė apčiuopiamų vaisių: veikia dailės studija, vaikai mokosi kurti, o muziejaus salėje jau buvo surengta ir bendra paroda „Velykinis namų dekoras“, sulaukusi didelio susidomėjimo“, – pasakojo G. Viduolytė.
Kūryba kaip buvimo forma
Menininkė G. Kuprevičienė, pristatydama savo kūrybinį kelią pabrėžė, kad neapsiriboja viena medžiaga ar technika. Studijų metais ji mokėsi tapybos, skulptūros, grafikos, o oda ilgainiui tapo terpe, kurioje susijungė visos šios sritys. „Kūrybinis kelias odos mene prasidėjo nuo pagrindinio odos apdirbimo, kai atsirado daugiau laiko po darbo su vaikais ir suaugusiaisiais. Iš pradžių tai buvo epizodiniai darbai, tačiau vėliau vis daugiau laiko skyriau odos menui – iš pradžių kaip medžiagai dėžutėms, knygų įrišimui ar rankinėms, o vėliau eksperimentuojant dekoratyvinės dailės srityje“, – pasakojo menininkė.
Ji mėgsta išbandyti naujas technikas ir stilius. Susibūrusi su aštuoniais menininkais, prieš keletą metų surengė pirmąją parodą Birštone, o dabar kartu kuria įvairių laikotarpių ir stilių kūrinius, papildydami vienas kitą. Nors kaukes ji kūrė ir anksčiau, jų formavimas karštuoju būdu – tokios, kokios eksponuojamos šioje parodoje – atsirado prieš maždaug penkerius metus. Oda menininkei tapo lyg tapyba, skulptūra ir grafika viename – medžiaga, leidžiančia išreikšti įvairias idėjas. Dauguma kaukių yra menininkės fantazijos vaisius, išskyrus vieną, kurią ji vadina „atsarginiu veidu“ – joje galima įžvelgti vyro veido bruožus. „Giedrius man nepozavo. Kūriau iš atminties, nes kiekvienas žmogus turi turėti savo atsarginį veidą, jeigu jo kada prireiktų“, – juokavo menininkė.
Kartu su paroda „Kaukės ir ženklai“ Vinco Grybo memorialiniame muziejuje eksponuojama ir paroda „Zodiakas“, kurioje Gražina pristato savo reljefinius odos paveikslus, vaizduojančius dvylika zodiako ženklų. Kiekvieną paveikslą lydi G. Kuprevičiaus muzika, leidžianti lankytojui patirti kūrinius ne tik vizualiai, bet ir garsais. Tai jau trečioji menininkės paroda, kurioje vizualinis menas derinamas su muzika. „Šis projektas gimė iš bendros minties – prie didesnių ženklų prijungti muzikines miniatiūras, kad lankytojas galėtų patirti kūrinius visais pojūčiais“, – pabrėžia G. Kuprevičienė, atskleisdama mūzos ir bendradarbiavimo svarbą.
Parodos pavadinimas „Zodiakas“ siejasi su asmeniniais astrologiniais ženklais: Gražina yra Jautis, o jos vyras – Avinas, ir nors ženklai priešingi, šeimoje nesukelia konfliktų. „Gyvenimas su kitu menininku – muzikos kūrėju – turi savų iššūkių, tačiau tarpusavio supratimas ir bendras noras kurti padeda menininkams įkvėpti vienas kitą“, – tvirtina Gražina.
Apie muziką ir provinciją
Vakaro muzikinė dalis tapo ilgai laukta dovana muziejui ir jo lankytojams. Skambėjusi muzika aprėpė platų emocijų spektrą – nuo gilių, susikaupusių nuotaikų iki lengvų, žaismingų motyvų. Ypatingą dėmesį patraukė pats instrumentas, kurio būklė ilgą laiką kėlė iššūkių atlikėjams. Giedrius Kuprevičius jo neišsigando – priešingai, jo improvizacijos leido pirmą kartą iš tiesų išgirsti, ką šis instrumentas gali. Klausytojams susidarė įspūdis, tarsi muzika skambėtų ne viena, o keliomis rankomis.
„Anksčiau kai kurie pianistai net prašydavo uždengti klaviatūrą, kad nematytų jos netobulumų. Tačiau klausydama kompozitoriaus atliekamų kūrinių pirmą kartą supratau, kokį didelį turtą mes turime“, – po koncerto kalbėjo muziejaus direktorė R. Grybaitė.
Pats kompozitorius ne tik grojo, bet ir dalijosi įžvalgomis apie Jurbarko kultūrinį gyvenimą ir jo vietą Lietuvos kontekste. „Mes labai džiaugiamės turėdami daug draugų Jurbarke. Esu koncertavęs čia ne kartą, o paskui ir Gražinos buvo viena kita paroda. Man Jurbarkas yra tokia kultūros oazė. Ne vienintelė tokia Lietuvoje, ačiū dievui. Aš šiandien vakare, kalbėdamas su prezidentu Valdu Adamkumi, mes bendraujame du kartus per savaitę, teiksiu ataskaitą apie tai, kaip mums čia pasisekė. Ir pasakysiu, kad ta vadinamoji provincija šiandien yra sveikiausia Lietuvos dalis – net sakyčiau, sveikesnės vietos Europoje nėra. Visko čia būna, aš žinau įvairias Jūsų peripetijas, bet iš kitos pusės – sveikos. Ir intrigos sveikos. Ir viskas išsisprendžia. O Vilnius? Tragiškesnės sostinės Europoje nerasit. Tai gerai, kad yra laikinoji Kaunas. Ir gerai, kad mes iš Kauno“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė G. Kuprevičius.
Didmiesčiuose jis sakėsi pastebintis daug tuščio pasipūtimo, net ir kultūros pasaulyje – visi viską mato, bet nemato esmės. „Tas matymas dažnai nėra giluminis. Kai su Gražina nuvažiuojame į tolimesnes vietas, matome, kad ten viskas gyva. Periferija nėra silpna – ji stipri. Ir čia nereikia apsimetinėti pasaulinės reikšmės menininkais. Vietinė reikšmė taip pat yra reikšmė“, – reziumavo kompozitorius.
Kalbėdamas apie šią parodą jis tikino, kad projektas gimė iš bendros minties – prie didesnių ženklų prijungti mažas muzikines miniatiūras, kad žiūrovas galėtų patirti vaizdo ir garso ryšį. „Kūryboje visada yra mūza – ji ateina, išeina, sugrįžta. Tas santykis neišvengiamas. Jeigu kūryba manęs nemaitintų, manęs čia nebūtų. Bet ji maitina. Ir būtent tokiose vietose, kaip Vinco Grybo memorialinis muziejus, šis ryšys ypač jaučiamas“, – tikino kompozitorius.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
