Praėjusį sekmadienį, balandžio 26-ąją, į Jurbarką su trenksmu sugrįžo bagažinių turgelis. Tai anaiptol ne nauja idėja mūsų krašte. Prieš gerą dešimtmetį panašus šurmulys Jurbarke buvo tapęs tikru traukos centru, tačiau tuomet iniciatyva atsimušė į verslo interesų ir politinių nesutarimų sieną.
Organizatoriai, neradę bendros kalbos su tuometine valdžia, savo idėją išvežė į kaimyninius Raseinius. Visgi laikas parodė, kad jurbarkiečių poreikis tokiai gyvai, paprastai prekybai niekur nedingo.
Idėją įkvėpė kelionės
Šios iniciatyvos ašis – jurbarkietis Arūnas Murauskas. Vyras neslepia, kad mintis prikelti bagažinių turgelį kilo natūraliai, iš didelės meilės senienoms ir daiktams, turintiems savo istoriją. „Pagalvojau – kituose miestuose tokie turgeliai klesti, aš pats juose mielai dalyvauju, tad kodėl gi nepadarius šventės savo mieste? Kažkada juk turėjome šią tradiciją, būtų nuodėmė leisti jai galutinai užgesti. Iš pradžių svarsčiau apie Miškų ūkio teritoriją, bet galiausiai nusprendžiau: bandykime čia“, – pasakoja Arūnas.
Dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju ir nuolat sukdamas kilometrus Europos greitkeliais, Arūnas matė, kokį žavesį tokie susibūrimai suteikia senojo žemyno miesteliams. Ypač giliai į atmintį įsirėžė Prancūzija, kur blusturgiai virsta masinėmis bendruomenės šventėmis. Ten, tarp ūkininkų sūrių ir senovinių rakandų, verda tikras gyvenimas. Būtent tokią atmosferą jis svajojo sukurti ir Jurbarke.
Kai sumanymas užkrečia
Nors sekmadienio dangus nebuvo dosnus gražiu oru, žmonių šiluma pranoko visus lūkesčius. Organizatorius stebėjosi, kaip greitai jurbarkiečiai atsiliepė į kvietimą – miestas akivaizdžiai buvo pasiilgęs tokio judesio.
Arūnas su džiaugsmu vardija tuos, kurie ištiesė pagalbos ranką be jokio atlygio. Kavinė „Aušra“ savo poilsio dieną pavertė darbo diena: kvepėjo šviežiomis bandelėmis, garavo karšta arbata, kuria lankytojai buvo vaišinami tiesiog nemokamai. Rėmėjai patys skambino siūlydami dovanėles vaikams, o jaunos mamos klausė, kuo galėtų prisidėti prie renginio sėkmės. „Kur tik kreipiausi, durys atsiverdavo. Niekas nepasakė „ne“. Tas bendruomeniškumas yra didžiausia dovana“, – sako organizatorius. Šventinę nuotaiką dar labiau nuspalvino Jurbarko kultūros centro kapelos „Santaka“ muzikantai, kurie dainomis ir melodijomis džiugino susirinkusius, dovanodami miestui gerą nuotaiką.
Biurokratijos labirintus įveikė
Kad idėja vėl nesudužtų į biurokratines kliūtis, Arūnui talkino visuomenininkė ir savivaldybės tarybos narė Inga Molevaitė. Ji puikiai prisimena prieš penkerius metus vykusias dramas, kai sudėtingos leidimų derinimo procedūros, aikštelių nuomos konkursai ir nesibaigiantys formalumai tiesiog uždusino ankstesnių organizatorių entuziazmą.
„Šį kartą pasirinkome kitą kelią – viską darėme paprasčiau, kaip nekomercinį, bendruomeninį renginį. Norėjome išvengti tų ilgų, varginančių procedūrų, kurios dažniausiai užmuša bet kokią motyvaciją kurti kažką gražaus“, – atvirauja Inga. Pasak jos, pagrindinis tikslas buvo rasti teisinę formą, kuri leistų turgeliui kvėpuoti be didelės finansinės ir administracinės naštos.
Geografija, sujungianti regionus
Nors tai buvo tik „pirmasis blynas“ po ilgos pertraukos, jis tikrai neprisvilo ir viliojantis kvapas pasklido toli už Jurbarko ribų. Į turgelį suvažiavo prekeiviai ir smalsuoliai iš Marijampolės, Raseinių, Šakių bei Tauragės. Tai tik dar kartą įrodė, kad toks formatas yra universalus ir reikalingas visam regionui.
Paklaustas, ar šis šurmulys taps kiekvieno sekmadienio tradicija, Arūnas išlieka atsargus. Tolimųjų reisų vairuotojo darbas diktuoja savo sąlygas, tad planuoti toli į priekį – sunku. Tačiau jis neslepia: ši veikla jam suteikia didžiulę prasmę. „Tai buvo startas. Žiūrėsime, kaip viskas klostysis toliau. Bet ledai pajudėjo, o žmonių šypsenos patvirtino – Jurbarkui šio šurmulio labai reikėjo“, – optimistiškai pokalbį baigia A. Murauskas.
šviesos inform.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
