1990 m. kovo 11-ąją Lietuva pasuko atkurtos nepriklausomybės keliu. Pasuko taikiu, parlamentiniu, nors nelengvai tiestu keliu. Ši kryptis – Lietuvos sėkmės istorija, prasidėjusi tų metų vasario 24-osios rinkimais į Aukščiausiąją Tarybą. Siekiai ir uždaviniai buvo išgyventi širdimi. „Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai – demokratiją, demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė neatskiriamos!“, – skelbė tuometis Sąjūdžio metraštininkas „Atgimimas“. Vėlų kovo 11-osios vakarą buvo priimtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo“.
Šiandien „Šviesos“ puslapiuose kalba jauni žmonės, gimę jau po istorinės Kovo 11-osios. Augę, ieškoję savo kelio, kūrę šeimas jau po laisvu dangumi. Bet visi jie žino, kad gimtinės laisvė esame mes patys, kad šis jausmas auga šeimoje ir tvirtas tik tada, kai tvirti esame mes patys.
Rosita Maksimovienė: „Ši šventė – apie laisvės tiumfą“
Jurbarko kultūros centrui ne vienerius metus, su pertraukomis, vadovaujanti Rosita Maksimovienė gimė jau laisvoje Lietuvoje. Todėl jos pasaulėjautoje nėra ryškios demarkacijos linijos tarp „iki“ ir „po“, nėra asmeninių, skaudžių prisiminimų apie kovas už nepriklausomybę ar dramatiškus istorijos lūžius. Ji brendo aplinkoje, kurioje laisvė visada buvo greta – ne kaip sunkiai pasiekiama siekiamybė, o kaip natūrali, kasdienė būtis.
„Aš negyvenau priespaudos metais. Gimiau pačioje laisvos Lietuvos pradžioje, tačiau ir tų pirmųjų laisvės metų pati neatsimenu“, – sako Rosita. Apie sovietinės okupacijos laikus ji sako girdėjusi tik iš tėvų, senelių ir vyresnės kartos liudijimų – pasakojimų apie primestus paskyrimus, svetimų žmonių priimtus sprendimus, varžiusius teisę laisvai rinktis gyvenamąją vietą, profesinį kelią ar mokslus.
„Pamenu, vaikystėje klausdavau mamos ar tėtės, kodėl jie pasirinko būtent tokius darbus? Atsakydavo – „taip liepė“, ir tik dabar suprantu, kokia slogi buvo ta realybė. Mes nuo mažumės turėjome prabangą patys rinktis, kur studijuoti, kuo norime tapti. Ir dabar esame laisvi klysti, keisti kursą, ieškoti savęs. Įstojom, nepatiko – pasirinkom kitaip. Tai buvo savaime suprantamas dalykas“, – privalumus vardija moteris.
Nors Rosita pripažįsta, kad daugeliui laisvė asocijuojasi su galimybe nevaržomai keliauti po platųjį pasaulį, jai tai – tik maža dalelė visumos. „Be abejo, šiandien neįsivaizduoju, kad būtų draudžiama vykti svetur, tačiau man asmeniškai laisvė nematuojama nuvažiuotais kilometrais. Tai kur kas giliau – tai pasirinkimų laisvė kasdienybėje“, – aiškina ji.
Nors per valstybines šventes jai beveik visuomet tenka darbuotis – kurti renginius ir šventinę nuotaiką, ji visada randa akimirkų pabūti su šeima. „Dabar laisvę sieju su savo vaikais, kaip, matyt, tėvai ją siejo su mumis. Namuose apie tai kalbamės paprastai – per tautiškus simbolius, per nuoširdžius pokalbius. Ne per prievartą, ne pompastiškai, o jautriai, nuo pat mažens“, – tikina Rosita.
Valstybinės šventės Maksimovų šeimoje visada turėjo išskirtinę reikšmę. „Tai niekada nebuvo tik laisvadienis kalendoriuje.“ Net ir tada, kai Rosita augino vaikus ir nedirbo, namuose buvo diskutuojama apie Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją, piešiamos vėliavos, kalbama apie laisvės kainą. „Vaikai auga suvokdami, kad laisvė yra brangenybė“, – tvirtina ji.
Pokalbiui pakrypus apie dažną kartėlį girdint posakį „ne už tokią Lietuvą kovojom“, Rosita atsako santūriai ir be pykčio: „Man regis, taip dažniausiai sako tie, kurie patys kovose nedalyvavo.“ Jos įsitikinimu, tikrieji kovotojai nekėlė ultimatumų. „Jie kovojo už laisvę. Ne už kažkokią specifinę Lietuvos viziją.“
Paklausta, ar dėtų lygybės ženklą tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, patikina, kad jai tai nėra konkuruojančios datos. „Man jos lygiavertės. Abi apie tą patį – apie laisvės triumfą.“ Galbūt todėl, kad ji gimė laisvoje valstybėje, šios šventės jos sąmonėje susilieja į vieną vientisą jausmą – buvimą laisviems.
Nors ji gimusi ir augusi laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, visgi tikina, kad laisvė nėra savaime duotas dalykas. Pasak Rositos, ji iškovota, išlaukta ir išsaugota „Mes dažnai pasidalijame mintimis, kokia palaima gyventi Lietuvoje ir jaustis laisviems“, – mintimis dalijasi Rosita Maksimovienė.
Martynas Rukšnaitis: „Lietuva – mano šaknys, šis kraštas – mano šaknys“
Penkeri metai po Kovo 11-osios gimęs Martynas Rukšnaitis sako, kad šiandien Lietuva jam yra galimybių šalis. Tačiau tai suprasti jurbarkiečiui prireikė laiko ir patirties.
„Negaliu lyginti sovietmečio su šiomis dienomis – apie tą laiką žinau tik iš mokyklos ir tėvų pasakojimų. Tačiau nė akimirkai neabejoju, kad dabartinė laisvė ir galimybė rinktis yra nepalyginamai geriau nei sovietinė priespauda, teroras, trėmimai į Sibirą ir apskritai tuometinė santvarka“, – sakė M. Rukšnaitis.
Buvo laikas, kai norėjosi išvykti iš gimtinės, pamatyti pasaulio. Todėl nemažai keliavo po Europą darbo reikalais. Panašiai elgėsi ir daugelis jo bendraamžių, o dalis jų pasirinko gyvenimą užsienyje. Tačiau Martynas sako, kad svetur smagu keliauti, bet gyventi jis nenorėtų.
„Pamačiau daug įdomių dalykų – vieni patiko, kiti ne. Vienur daugiau tvarkos, kitur žmonės kultūringesni ar tvarkingesni. Tačiau Lietuva – mano šaknys, šis kraštas – mano šaknys. Pažiūrėkite: čia yra viskas, ko tik gali prireikti – Karšuvos giria, upės, pramogos: kartingai, laivai, žirgynai. Šis kraštas nuostabus, net ir su visais savo trūkumais“, – įsitikinęs M. Rukšnaitis.
Jis sako, kad žirgai yra neatsiejama jo, kaip jurbarkiečio, tapatybės dalis. Martyno tėvai Arūnas ir Lena – žinomi krašto žirgininkai. Jų arkliais prie rajone esančių Panemunės ir Raudonės pilių, įvairiose šventėse, kaip jie patys juokauja, yra jojusi pusė Lietuvos vaikų.
„Tėtis nuo vaikystės įtraukdavo mane į ūkio darbus – tekdavo dirbti žirgyne, rūpintis arkliais. Tuo metu man tai nepatiko, todėl, kai tik galėdavau, išvykdavau kitur, ieškodavau darbų. Tačiau vėliau viskas pasikeitė: supratau, kad ūkis ir žirgynas man patinka, kad žirgai – neatskiriama mano gyvenimo dalis. Galiausiai tai tapo, nors ir sezoniniu, bet verslu“, – kalbėjo M. Rukšnaitis.
Martyno tėvų žirgynas įsikūręs netoli Panemunės pilies. Jau keletą metų kiekvieną pavasarį jis kviečia turistus į žygius žirgais. Jodami jie aplanko su Lietuvos valstybingumu ir istorinėmis kovomis susijusias vietas – Kartupėnų piliakalnį, Panemunės pilį.
„Trasa išskirtinė – suteikia adrenalino net patyrusiems raiteliams, nes tenka joti kalvomis ir per upelius. Pamėto ir pavarto, bet galutiniame taške visi būna laimingi. Visai kaip ir su valstybe – paauglystėje atrodo, kad viskas netinka, o vėliau supranti, jog tavo kraštas yra nuostabus. Todėl vertinkime savo laisvę ir susitikime švęsdami Kovo 11-ąją“, – šypsodamasis sakė jurbarkietis.
Tadas Radišauskas: „Kovo 11-oji – Laisvės ir galimybių šventė“
Jurbarkietis renginių vedėjas Tadas Radišauskas sako, kad Kovo 11-oji – Laisvės ir galimybių šventė. Vyrui šią dieną dažniausiai tenka dirbti – jis veda renginius. Tačiau kaskart didžiuojasi tuo, ką mato – minias patriotiškų, savo šalį mylinčių žmonių.
„1994 metais gimiau. Didžioji dalis mano draugų – panašių gimimo metų, kiti – gerokai vyresni. Draugų rate net nekyla klausimų, kada buvo geriau. Visi vertina ir myli Lietuvą, ją gerbia ir stengiasi, kad šioje šalyje visko būtų daugiau, geriau ir gražiau. Mes gyvename labai gražioje šalyje, todėl būtina Kovo 11-ąją švęsti ir džiaugtis, kad esame laisvi ir nepriklausomi“, – sako Tadas.
Anot jurbarkiečio, jis priklauso kartai, kuriai neteko patirti sovietmečio realybės, ir tuo labai džiaugiasi. „Sovietmečio nemačiau, todėl galiu pasakyti, kaip toje dainoje: gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku. Išgyvenome technologijų šuolį, kompiuterinio amžiaus pradžią, didelius pokyčius. Todėl galime daug ką įvertinti“, – šypsosi jis.
Galbūt todėl Tadas turi gana kategorišką poziciją dėl žmonių, kurie ilgisi sovietinių laikų ir vis tikina, kad tuomet buvo geriau. „Turbūt tai galima paaiškinti tuo, kad tam tikri žmonės tais laikais buvo jauni, todėl ir jaučia simpatiją tam laikotarpiui. Nors tenka sutikti ir jų bendraamžių, kurie jokios simpatijos tiems laikams nejaučia ir juos vertina kaip blogiausią gyvenimo etapą. Aš tikrai nenorėčiau net pamatyti tų laikų – man užtenka pasakojimų, filmų ir panašiai. Nejaučiu jokios simpatijos tam laikotarpiui“, – tvirtai kalba renginių vedėjas.
Kovo 11-oji Tadui – šventės diena, nepaisant to, kad keletą metų per šią šventę jam tenka dirbti. „Ši diena visada pakelia patriotiškumo lygį. Tai – laisvės ir pavasario šventė. Ypač dabar, esant sudėtingai geopolitinei situacijai, Kovo 11-osios minėjimas yra be galo svarbus. Labai gera matyti minias lietuvių, kurie galvoja panašiai ir ateina švęsti laisvės. Žmones, kurie yra patriotiški, nusiteikę palaikyti savo valstybę, nelaukia, kol kažkas ateis išvaduoti. Smagu sveikinti su Kovo 11-ąja, todėl visada švenčiu ir pats – kartu su draugais bei šeima“, – sako Tadas.
Pasak jo, šiandien ateina metas, kai laisvės vertę reikia perduoti jaunesnei kartai. Tai daro ir jis, ir jo draugai. „Prasidėjo laikotarpis, kai visi turi vaikų, todėl ir jiems skiepijame meilę Lietuvai. Tai labai gražu“, – sako jis.
Tadas įsitikinęs, kad lietuviams laikas suprasti, jog jų šalis yra galimybių valstybė. O jei kartais nepasiseka, dažniausiai dėl to kalti patys žmonės, padarę vienokių ar kitokių klaidų.
„Lietuva – absoliuti galimybių šalis. Galimybių čia milijonai: kurti, augti, studijuoti, kilti. Manau, visi protingi žmonės tai supranta, kaip ir tai, kad tikrai gyvename aukso amžiuje“, – teigia jis.
Todėl Tadas Lietuvai linki dar labiau augti – ir kaip valstybei, ir kaip visuomenei: tapti dar labiau matomai kultūros ir technologijų srityse, būti stipresnei ir galingesnei.
„Taip pat linkiu kuo greičiau atsiriboti nuo tų žmonių, kurie Kovo 11-osios nešvenčia. Parodyti jiems, kurioje pusėje yra „šlagbaumas“, ir suteikti galimybę pasirinkti, ar jie nori čia gyventi“, – sako jis.
Spekuliuoti apie tai, koks būtų gyvenimas sovietmečiu, Tadas nemato prasmės. „Galima svarstyti, koks būtų gyvenimas prie sovietų. Net nežinau, ar galėtume būti gyvenę blogiau, bet kad geriau nebūtume gyvenę – aišku kiekvienam. Todėl dar kartą sveikinu visus su Kovo 11-ąja – su mūsų laisvės švente“, – apibendrino T. Radišauskas.
Simona Reičiūnaitė: „Laisvę reikia saugoti, vertinti ir nepamesti“
Iš Jurbarko kilusi Simona Reičiūnaitė – vienas tų žmonių, kurių gyvenimo kelias aiškiai parodo, ką reiškia augti laisvoje Lietuvoje. Šiandien ji gyvena Belgijoje, Antverpeno mieste, nors pati sako – niekada specialiai neplanavo čia atsidurti. Tiesiog pasinaudojo galimybėmis, kurias jai suteikė laisva gimtoji šalis.
„Studijuodama labai aktyviai dalyvavau visur, kur tik galėjau. „Erasmus“ programos, mainai, stažuotės – keliavau daug ir sąmoningai ieškojau patirčių“, – pasakoja Simona.
Tarptautinės patirtys įgytos nuo paauglystės. Būdama penkiolikos ji jau vyko į vasaros ir sporto stovyklas užsienyje, tarp jų – ir į Belgiją. „Man tai labai daug davė – augino drąsą, savarankiškumą, proaktyvumą“, – sako ji.
Simona augo su dviem vyresniais broliais, kurių patirtis laikmečio prasme kitokia. Šis skirtumas, pasak jos, labai jaučiamas. „Mes augome toje pačioje šeimoje, bet esame visiškai skirtingi. Jie tokių galimybių neturėjo. Aš – turėjau ir jomis naudojausi.“
Baigusi mokyklą Simona pasirinko architektūros studijas Vilniuje, daug keliavo: mokėsi Lisabonoje, vyko į Italiją, buvo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – nuo Niujorko iki Nyderlandų.
„Aš nesirinkau Belgijos kaip šalies. Rinkausi, iš ko galiu mokytis profesijos – architektūros, urbanistikos. Ir galimybė atsirado Belgijoje“, – pasakoja ji.
Belgijoje Simona gyvena jau šešerius metus. Tiesa, per pandemiją buvo grįžusi į Lietuvą. „Tik dabar pradedu jausti, kad čia, galbūt, tampa namai. Iki tol visada buvo labai sunku. Į Lietuvą grįžtu kas porą ar tris mėnesius – labai pasiilgstu“, – pasakoja ji.
Valstybines šventes Simona dažniausiai mini tyliai – pasveikindama artimuosius, ypač Vasario 16-ąją. Nors Belgijoje yra lietuvių bendruomenė, ji pripažįsta dar neįsitraukusi į jos veiklą. „Gal daugiau švenčiu širdyje. Galvoju apie istoriją, apie tai, ką patyrė ankstesnės kartos.“
Skaudūs Lietuvos istorijos vingiai neaplenkė ir jos šeimos – Simonos močiutė buvo ištremta į Sibirą. „Jos pasakojimai man vis dar atrodo sunkiai suvokiami. Atrodė, kad tokie dalykai nebegali pasikartoti. O dabar, žiūrint į tai, kas vyksta pasaulyje, supranti – laisvė nėra amžina.“
Gyvendama Vakarų Europoje Simona sako dar labiau išmokusi vertinti Lietuvą – jos gamtą, erdves, ramybę. „Belgijoje ir Nyderlanduose labai daug teritorijų apstatyta, miškų beveik nelikę. Norint rasti natūralią, laukinę vietą, tenka važiuoti ilgai. O Lietuvoje tai – šalia.“
„Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kokią unikalią šalį turime. Laisvę reikia saugoti, vertinti ir nepamesti. Nes jos galima netekti greičiau, nei galvojame“, – sako Simona.
šviesos inform.
