Kovo 4-osios vakare viešojoje bibliotekoje oficialiai paskelbti mūsų karštiečių, Jurbarko r. savivaldybės Garbės piliečių akademiko Jono Kubiliaus, profesoriaus Arnoldo Piročkino ir Nemuno metai.
Iniciatyva gyvuoja
Dar 2020-aisiais rajone kilo iniciatyva paminėti iškiliausias mūsų krašto asmenybės, kurios savo darbais garsino kraštą mokslo, kultūros, meno bei kitose srityse, ir svarbiausius įvykius. Kasmet rajono savivaldybei galima siūlyti, kam paminėti skirti ateinančius metus.
Rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kad šie metai skiriami A. Piročkinui (1931-2020), J. Kubiliui (1921-2011) ir Nemunui, prie kurio prigludęs Jurbarko kraštas, paminėti.
2026-uosius skirti prof. A. Piročkinui atminti pasiūlė rajono viešosios bibliotekos kolektyvas. Šiemet, vasario 25-ąją, profesoriui būtų sukakę 95-eri, bibliotekoje yra įrengtas profesoriaus darbo kambarys su originaliais baldais, jo naudota rašomąja mašinėle, knygomis. Palaidotas A. Piročkinas Jurbarko evangelikų liuteronų kapinėse šalia žmonos Martos.
Šiemet minima ir kita data: sukanka 105-eri metai nuo įžymaus Eržvilko krašto žmogaus – akademiko J. Kubiliaus gimimo. Jam minėti paskirti 2026-uosius metus pasiūlė akademiko kraštiečiai – Rutkiškių kaimų bendruomenė.
Bendruomenės pirmininkė Daiva Matusevičienė sakė, kad labai simboliška, jog bendruomenės namai yra visai netoli, arčiau nei kilometras, nuo J. Kubiliaus tėviškės.
„Toks kaimukas – Fermų kaimas, o tokią pasaulinio garso asmenybę turim. Mūsų renginys bus labiau nukreiptas į akademiko tėviškę, gimtinę“, – sakė bendruomenės pirmininkė ir paminėjo, kad birželio mėnesį, nors J. Kubilius gimęs liepos 27-ąją, akademiko gimtinėje Fermų kaime surengs dar vieną kraštiečio atminimo paminėjimą.
Gaila Piročkinaitė ir apie savo tėvą A. Piročkiną, kuris be lietuvių kalbos turėjo ir „antrąją meilę“ – istoriją, ir apie akademiką J. Kubilių atminimo metų paskelbimo vakare papasakojo neformalių, niekur neminėtų, bet jų įvairialypes asmenybes ir išskirtinį žmogiškumą atskleidžiančių faktų.
Be iškilių asmenybių, žvilgsnis krypsta į Nemuną – 937 kilometrų tėkme jungiantį Lietuvą, su Jurbarko kraštu sudarantį visą rajono savivaldybės pietinę „sieną“, neatskiriamą nuo panemunės miestelių ir kaimų gyvenimo.
Minėti Nemuną pasiūlė Smalininkų bendruomenė. Be to, šiemet sukanka 250 metų nuo Smalininkų Nemuno vandens matavimo stoties pastatymo.
Tad šiemet įvyks daug įvairių renginių, parodų kraštiečiams A. Piročkinui, J. Kubiliui paminėti, Nemuno svarbai mūsų savivaldybės gyvenime populiarinti. Apie tai kalbėdamas rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius pabrėžė, ką rajonui jau vien tai reiškia, kad Jurbarke pradedamas statyti modernus Nemuno krovininis uostas.
Apie savo mokytojus
Paskelbiant A. Piročkino ir J. Kubiliaus metus pasidalinti prisiminimais apie šiuos iškilius mokslininkus į Jurbarką atvyko buvę jų mokiniai, tapę profesoriais, kolegomis.
Apie A. Piročkino, kaip mokslininko, lietuvių kalbos puoselėtojo, ne tik mokslinių veiklų, bet ir populiarių knygų, straipsnių moksliniuose žurnaluose apie profesinę, pvz., teisininkų, kalbą autoriaus nuopelnus priminė Taikomosios kalbotyros instituto direktorė, Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė doc. dr. Vilma Zubaitienė. Ji kalbėjo apie išskirtinį A. Piročkino mokslinį indėlį dirbant Vilniaus universitete ir kitose mokslo įstaigose, o taip pat, kaip išskirtinį žmogų, apibūdinant jį paties profesoriaus lakiomis citatomis.
Prisiminimais apie profesorių, ypač pabrėždamas jo kaip oratoriaus gabumus, jo plačią mokslinę veiklą, pasidalijo hab. dr., prof. Bonifacas Stundžia, pavadindamas A. Piročkiną lietuvių kalbos riteriu, kovotoju už lietuvių kalbos grynumą. „Didesnio, kaip Arnoldas Piročkinas, už jį nėra. Jis sugebėjo išplaukti, labai minimaliai atiduodamas duoklę to meto ideologijai, jo darbai parašyti meistriškai derinant kalbos mokslus su tautos išmintimi“, – sakė B. Stundžia.
Kitas garbus svečias iš Vilniaus universiteto, Jurbarko visuomenei pristatęs J. Kubilių per mokytojo ir mokinio, bendravusių 45-erius metus, ryšį, buvo akademiko mokinys, mokslininkas, prof. emeritas Eugenijus Manstavičius, įrodęs, kad matematika – taip pat žavus mokslas, o jo mokytojas, Jurbarko krašto vaikas, tapo pasaulinio garso mokslininku.
Vilniaus universiteto Matematikos katedroje įkurtas muziejus, kuriame lankosi moksleiviai ir mokytojai, studentai, svečiai iš užsienio ir kvietė Jurbarko visuomenę esant progai apsilankyti jame.
Prof. E. Manstavičius, pažerdamas įdomių faktų ir palyginimų, papasakojo J. Kubiliaus biografiją, apibūdino pasaulinės reikšmės mokslinę veiklą. Turbūt, nedaugeliui žinomas faktas, kad J. Kubilius pokario metais dalyvavo pasipriešinimo judėjime, bet apie tai labai nenoriai ir mažai kalbėjo. Ir suprantama, kodėl. Savo paslaptį atskleisdavo tik patiems patikimiausiems, taip pat ir E. Manstavičiui.
Kai Vilniaus universitetas šventė 400 metų jubiliejų, vėlų vakarą į rektoriaus kabinetą užėjęs E. Manstavičius pamatė atvirą seifą ir juo susidomėjo. Tai pastebėjęs J. Kubilius lyg tarp kitko pasakė: „O tu žinai, kas po universiteto antspaudu yra? – ir ištraukė pluoštą partizanų atsišaukimų. – Čia yra partizanų atsišaukimų kolekcija ir čia jai saugiausia vieta.“
„Tai buvo 1979-ieji metai, J. Kubilius buvo pakankamai drąsus žmogus“, – sakė profesorius E. Manstavičius ir įdomiai papasakojo įvairius jo biografijos faktus, pabrėždamas išmintį ir lankstumą sprendžiant įvairius mokslo ir ūkinius universiteto reikalus. 1988 metai, Lietuvoje prasideda Sąjūdis. Tuo laiku J. Kubilius – TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Kai TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas pasiūlo TSRS konstitucijos pataisą ir už ją reikia balsuoti, sovietinės rankos kyla vieningai, o J. Kubilius – prieš. „Mes, universitetas, ir Jurbarkas turi tikrai kuo didžiuotis!“ – sakė E. Manstavičius.
Tą vakarą bibliotekoje susirinkę jurbarkiečiai apie šias dvi iškilias mūsų krašto asmenybes išgirdo daug įdomių faktų, supintų į prasmingą jų gyvenimo pynę.
Gintautas Šimboras
Jonas kubilius:
***
Jonas Kubilius 1944-1945 metais – Eržvilko gimnazijos mokytojas ir partizaninio pasipriešinimo dalyvis „Bernotas“, Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) kuopos (vėliau Lydžio rinktinės) štabo viršininkas. 1945 m. rudenį su LLA vadovų sutikimu vyksta į Vilnių. Laukia J. Žemaičio pasiūlyta laboranto vieta ir studijos.
***
Jono Kubiliaus credo pagal M. K. Čiurlionį:
Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse…
Arnoldas Piročkinas:
***
Nebuvau idealus mokinys, bet šiandien galiu pasakyti, kad tarp savo mokytojų neturėjau nė vieno linkėjusio man bloga, nors jų gerumo nebūta vienodo.
***
Būdamas trečiame kurse, 1953 metų pavasarį, išsigandau artėjančių egzaminų: jų daug ir visi sunkūs. Apėmė tokia neviltis, jog sumaniau perstoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Ateinu pas savo fakulteto prodekaną Leoną Valkūną ir paprašau išduoti reikiamą dokumentą: pereisiu į institutą. Jis buvo griežtas ir reiklus dėstytojas. Tačiau man desperacija, pajutau, didžiai sujaudino jį: balse išgirdau tėviškas intonacijas, nuoširdumą ir susirūpinimą mano likimu. Ji ėmė guosti, raminti, drąsinti. Mano baimė, o gal net siaubas, iki tok stingdęs protą ir valią, atlėgo: paklausiau prodekano ir likau tęsti studijų Universitete…
***
Diplominio darbo vadovas. Jo vadovavimas, sakyčiau, priminė kokio skulptoriaus konsultavimą studentui, pirmą sykį lipdančiam biustą: čia atima, čia prideda, čia pagilina raukšlelę. Kartu tarp vadovo ir mokinio nusitiesė ir kažkokių vidinių gijų. Jos nenutrūko ir vėliau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
