Kovo mėnuo Lietuvai ypatingas – švenčiame Nepriklausomybės atkūrimą ir minime Knygnešio dieną. Šių svarbių datų fone, kovo 10-ąją, Jurbarko viešojoje bibliotekoje pristatyta Virginijos Šukytės knyga „PILKIEJI DIDVYRIAI. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“. Tai kūrinys, primenantis apie knygnešius, kurių drąsa padėjo išsaugoti mūsų kalbą.
Knygnešystės fenomenas
Lietuvos istorijoje knygnešystė laikoma vienu unikaliausių reiškinių – slaptu, pavojingu ir kartu nepaprastai svarbiu judėjimu, padėjusiu išsaugoti lietuvišką žodį. Būtent apie šį fenomeną – knygnešystę, kurią UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla, savo knygoje pasakoja žurnalistė, rašytoja Virginija Šukytė.
Praėjusių metų viduryje išleistas leidinys nukelia į Lietuvos istorijos laikotarpį, kai šalis buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir galiojo spaudos draudimas. 1864–1904 metais caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, todėl lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami Rytų Prūsijoje ir slapta gabenami per sieną į Lietuvą. Šią pavojingą misiją atliko knygnešiai, rizikavę laisve ir gyvybe.
Per keturis dešimtmečius trukusį spaudos draudimą Lietuvoje veikė apie du tūkstančius knygnešių ir dar apie penkis tūkstančius daraktorių – slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų.
Per tą laiką buvo išleista 1830 pavadinimų leidinių, kurių bendras tiražas siekė net šešis milijonus egzempliorių. Nepaisant nuolatinės kontrolės, caro valdžiai pavyko konfiskuoti tik apie aštuonis procentus spaudos, todėl didžioji dalis lietuviškų knygų pasiekė skaitytojus.
„Nors nuo lietuviškos spaudos atgavimo jau praėjo daugiau kaip šimtas dvidešimt metų, populiarių pažintinių knygų apie knygnešystę iki šiol buvo nedaug. Todėl šiuo leidiniu norėjosi užpildyti svarbią spragą ir priminti apie žmones, kurių pastangos padėjo išsaugoti lietuvišką žodį“, – tvirtina autorė.
Gyvos istorijos
V. Šukytę knygnešių istorijos domino jau seniai. Dirbdama žurnaliste ji ne kartą rašė apie šį reiškinį, kalbėjosi su knygnešių palikuonimis ir rinko medžiagą. Pasak jos, knygnešiai dažnai lieka primiršti, nors jų indėlis į Lietuvos istoriją milžiniškas.
„Aš visą gyvenimą dirbu žurnalistinį darbą. Daugybę kartų, būtent per Knygnešio dieną ir per Spaudos atgavimo dieną, visada rašydavau apie knygnešius“, – teigia V. Šukytė. Rašytoja pasakoja, kad medžiagos knygai ieškojo ne tik archyvuose, bet ir bendraudama su gyvais liudininkais – knygnešių anūkais ir proanūkiais. Tai padėjo pajusti tikrąją to meto dvasią.
„Aš susipažinau net su trimis knygnešių vaikaičiais – Kauno krašto knygnešio Mykolo Račkaus anūke Irena Kubiliene, Tauragės krašto knygnešio Martyno Survilos anūke, rašytoja Janina Survilaite ir legendinio knygnešio Jono Kaluškevičiaus anūku Jonu Kaluškevičiumi. Jie taip gražiai pasakojo apie savo senelius, kad aš tiesiog susižavėjau tais žmonėmis ir negalėjau neužrašyti jų prisiminimų“, – pasakojo V. Šukytė.
Autorė pabrėžė, kad būtent šios asmeninės istorijos leidžia suprasti, jog knygnešiai buvo ne tik vadovėlių herojai, bet ir nepaprastai drąsūs, sumanūs bei gudrūs žmonės, sugebėję apgauti ginkluotus sargybinius. „Žinokit, jie tokie „pilkieji didvyriai“. Sakau „pilkieji“, nes jie rengdavosi pilkai, kad neatkreiptų dėmesio ir būtų mažiau pastebimi sargybinių. Bet dabar sakau – jie pilkieji ir todėl, kad yra nukloti užmaršties dulkėmis“, – teigia V. Šukytė.
Ne tik apie knygnešius
Pasak renginį moderavusios leidyklos „Andrena“ vadovės Nijolės Petrošienės, gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi parašyta knyga tarsi nukelia į laikus, kai Lietuvos kaimuose žmonės važinėjo arkliais, dėvėjo naminio audimo drabužius, avėjo klumpėmis, o vakarais pasišviesdavo žibalinėmis lempomis ar žvakėmis. Tačiau būtent tokiomis sąlygomis buvo atliktas darbas, turėjęs milžinišką reikšmę Lietuvos kultūrai ir kalbai.
„Knygoje pasakojami ne tik istoriniai faktai, bet ir apie pačius žmones – jų gyvenimus, drąsą, sumanumą ir nuotykius. Autorė rinko mažiau žinomas istorijas, pasakojimus apie slaptas spaudos slėptuves, pavojingas keliones ir gudrybes, kuriomis knygnešiai klaidindavo juos persekiojusius pareigūnus“, – pasakojo N. Petrošienė.
„Tai nėra tik tokia pilka istorinė knyga apie carinę Rusiją ar spaudos draudimą. Pririnkau daug detalių apie pačių knygnešių biografijas ir jų nuotykius. Jie buvo nepaprastai drąsūs ir sumanūs – sugebėdavo apgauti policiją, žandarus ir pasienio sargybinius“, – tvirtino ir pati knygos autorė.
Knygoje, pasak jos, taip pat atsiskleidžiamas ir platesnis to meto gyvenimo vaizdas – senojo Lietuvos kaimo buitis, žmonių kasdienybė, tarpusavio ryšiai. Skaitytojas ras daug autentiškų knygnešių ir daraktorių prisiminimų, giminaičių pasakojimų, istorikų įžvalgų ir archyvinių nuotraukų. Iš užmaršties prikeliami ne tik žinomi, bet ir mažiau minimi knygnešiai – tarp jų ir nemažai moterų. Pasakojama ir apie šeimas, kuriose draudžiamą spaudą platino kartu dirbę tėvai ir vaikai, broliai ir seserys ar sutuoktiniai.
Pasak rašytojos, knygnešystė buvo ne tik istorinė ar kultūrinė, bet ir moralinė vertybė. „Tai buvo keturiasdešimt metų trukusi lietuvių kova prieš caro valdžią. Ir žinokite – jie tą kovą laimėjo. Valdžia tiesiog nebepajėgė kovoti su nuolatiniu knygų spausdinimu ir gabenimu, todėl draudimas buvo panaikintas“, – sako V. Šukytė.
Renginį papuošė Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio „Imsrė“ atliktos lietuviškos sutartinės.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
