Trečius veiklos metus skaičiuojanti Viešvilės savanorių ugniagesių rinktinė – vienintelė tokia šalyje. Tačiau vietinę bendruomenę ir aplinkinius miestelius bei kaimus nuo nelaimių saugantys vyrai neslepia – jaučiasi užmiršti, neįvertinti ir tinkamai neaprūpinti.
Savanoriai atviri – kreiptis į žiniasklaidą nusprendė po daugybės į niekur nuvedusių pokalbių. Vyrai tikina, kad savo problemas ir poreikius ne kartą išsakė Jurbarko r. priešgaisrinės tarnybos viršininkui Stasiui Pociui. Tačiau pastebėjimai ir siūlymai esą atšoka kaip žirniai nuo sienos.
Pasak vyrų, didžiausia bėda, kad neorganizuojami jokie mokymai, neaiški apmokėjimo už dirbtas valandas tvarka, o savanoriams trūksta net paprasčiausių uniformų, todėl negali ne tik tinkamai reprezentuoti tarnybos, bet reaguoti į įvykius.
Įkūrė garsiai
Viešvilės savanorių ugniagesių rinktinė buvo įkurta 2016-ųjų balandžio 1 d. Tai padaryta vadovaujantis 2014 m. priimtu Priešgaisrinės saugos įstatymo papildymu. Tuomet skatinta visoje šalyje formuoti savanorių ugniagesių pajėgas, kurios pagal situaciją turėjo padėti tiek Priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos, tiek savivaldybių ugniagesių tarnybos komandoms.
Viešvilė – vienintelė bendruomenė kur buvo suformuota ugniagesių savanorių rinktinė. Šiuo metu joje yra 16 vyrų ir tik vienas iš jų etatinis darbuotojas. Tai – Raimondas Česnavičius, kuris atsakingas už automobilį.
Vieni savanoriai aktyvūs, dalis vykti į iškvietimus gali ne visada. Tai priklauso nuo žmonių darbų, šeimyninių situacijų, kitų aplinkybių.
Įkurta komanda užpildė nuo 1944-ųjų žiojėjusią spragą. Tuomet, sovietams okupavus Lietuvą, kartu su vokiečių kariuomene pasitraukė ir ugniagesiai. Iki pat 2016-ųjų miestelyje nebuvo jokios gaisrininkų komandos.
Viešvilės rinktinė įkurta garsiai – politikai ir už rinktinę atsakingas Jurbarko rajono priešgaisrinės tarnybos vadovas S. Pocius tuomet džiaugėsi bendruomenės iniciatyva. Iš tiesų, vietiniai vyrai ne tik sutiko savanoriauti, bet ir pasirūpino patalpomis automobiliui, jas įrengė.
Aktyvius viešviliečius subūrusi rinktinė greitai tapo ir neatskiriama bendruomenės dalimi – ugniagesiai mielai paįvairina šventes, dalyvauja kituose renginiuose.
Išlindo bėdos
Praėjus trejiems metams, nutilus atidarymo švenčių fanfaroms ir užsimiršus politikų sveikinimo kalboms, prisikaupė nemažai nuoskaudų. Vyrų manymu, daugumos jų darbą apsunkinančių bėdų būtų išvengta, jei S. Pocius labiau su jais bendrautų ir atsižvelgtų į prašymus.
Pagrindinis jų – mokymai. Pasak R. Česnavičiaus, treniruotės savanoriams turėtų vykti bent kartą per tris mėnesius. „Neatsimename, kada kažkas vyko. Vyrai klausia – kada bus, bet niekas nevyksta. O mokymų reikia, reikia treniruotis, būti pasiruošus greitai vykdyti užduotis. O kaip tą padaryti, jei nėra mokymų? Kas iš to, kad savanoriai nori padėti, bet jie nežino kaip vieną ar kitą dalyką daryti, trūksta patirties ir įgūdžių“, – sakė R. Česnavičius.
Ugniagesiui pritarė ir kiti vyrai. Pasak Pauliaus Šašio, priežastis, kodėl nevyksta mokymai, greičiausiai yra pinigai. „Už valandą, kai mus iškviečia, turi mokėti beveik devynis eurus. Tai nedideli pinigai. Juk susirinktumėm ne visai dienai, o porai valandų. Sunku paaiškinti, kodėl taupoma neruošiant savanorių darbui ir kartu rizikuojama žmonių saugumu. Nerandame pateisinimų. Nebent bijoma, kad išleidus pinigus mokymams, nebus iš ko išsimokėti premijų metų gale“, – ironizavo savanoris.
Veikla pritrauktų
Mokymų ir kitokių užsiėmimų savanoriai nori ne tik dėl savo įgūdžių. Vyrai įsitikinę, kad nuolatinė veikla padėtų palaikyti fizinę formą ir pritrauktų daugiau norinčiųjų pagelbėti. „Žmonės stebi ir nieko nemato. Tai atspindi nuotaikas – sako, kad nieko čia nevyksta. Būtų mokymai, kitokios veiklos, neabejoju, kad ir norinčiųjų dalyvauti būtų daugiau“, – sakė R. Česnavičius.
Vyras taip pat tikina, kad yra atvejų, kur sunkiai suprantama, kodėl į iškvietimus važiuoja Smalininkuose esanti komanda, o ne siunčiami Viešvilės savanoriai. „Buvo čia, kad reikėjo atidaryti duris. Atsiuntė komandą iš Smalininkų. Niekaip nesuprantame, kam to reikia? Juk vietoje esame mes. Arba hidrantų patikra. Kodėl ją vykdo Smalininkų komanda, o ne mes. Mielai tai padarytume, tuo pačiu ir vyrai pasižiūrėtų, kur tie hidrantai stovi, kaip prie jų prijungti žarnas, ką daryti“, – pečiais gūžčiojo R. Česnavičius.
Reikia būrio
Viešviliečiai tikina, kad norint laiku suspėti į iškvietimus ir tinkamai atlikti užduotis – būtinas gausus savanorių būrys. Vyrai skaičiuoja, kad esant maždaug dvidešimčiai asmenų, galima užtikrinti, kad į įvykį skubėti galės maždaug ketvirtadalis – penki ar keturi. Tokia komanda esą yra optimali užduotims atlikti.
„Mūsų atvažiuoja gausiau nei kaimynų iš Smalininkų. Jų būną du, o kartais ir vienas. Ar gali tokios pajėgos efektyviai dirbti? Todėl dalis mūsų žmonių padeda jiems. Tačiau ir tam reikia mokymų“, – sakė R. Česnavičius.
Aprūpinti neblogai
Savanoriai pripažįsta, kad iš techninės pusės jie aprūpinti neblogai. Automobilis sukomplektuotas, gaisrui gesinti skirtos specialios aprangos yra. Tačiau vyrai norėtų, kad kovai su ugnimi skirtos aprangos nereikėtų vilktis ant kasdienių marškinėlių ir šortų.
„Norėtume gauti bent dešimt uniformų. Tam reikėtų iki tūkstančio eurų. Tai tikrai nėra didelė suma. Juolab kad turime rėmėjų, kurie nemokamai ant tų uniformų išsiuvinėtų visą rinktinės atributiką. Daug dalyvaujame renginiuose, reprezentuojame tarnybą. Būtų visai kitas vaizdas“, – sakė P. Šašys.
Nors savanoriai turi nemažai įrangos, dalį jos pirkosi patys. Tai radijo stotelės, prožektoriai, kitokia įranga. Labai reikėtų ir specialių lempų, kad komanda galėtų dirbti tamsoje.
„Negalime labai skųstis dėl techninio aprūpinimo. Tačiau kartais sulaukiame tokių sprendimų, kurie yra tarsi pasityčiojimas iš savanorių. Prašėme įrankio pjauti metalui. Vietoje normalaus, nupirko buitinį, kuris yra ir silpnas, ir per mažas. Sunku įsivaizduoti, kaip su tokiu nupjauti kokius šarvuotų durų vyrius. Na, bet šitas kainuoja gal 20 eurų, o toks, kokio reikia – tris kartus daugiau“, – apmaudo neslėpė R. Česnavičius.
Savanoriai puikiai prisimena ir juos užgavusią istoriją su tarnybinio automobilio akumuliatoriais. Atvažiavus mašiną vos po keleto dienų ji nebeužsikūrė. „Automobilį gavome iš Lenkijos. S. Pocius sakė, kad akumuliatoriai nauji. Kai prasidėjo problemos, pasižiūrėjome – ant jų buvo užlipintos kainos litais. Ėmėme juoktis, kad lenkai matyt juos pirko Lietuvoje. O iš tiesų, manome, kad jie buvo sukeisti, atiduoti Smalininkų komandai“, – sakė P. Šašys.
Pasigenda bendravimo
Viešvilės gaisrinėje nuoskaudas išlieję ugniagesiai tikino, kad greičiausiai daugumą vardinamų problemų pavyktų išspręsti, jei būtų norima tą padaryti. Vyrai įsitikinę, kad tarnybos vadovas S. Pocius su jais tiesiog nenori bendrauti.
„Manome, kad buvo tikimasi, kad mes būsime popierinė komanda. Tačiau taip nėra ir nebus. Mes norime ir privalome būti pajėgūs vykdyti užduotis. Mano paties šeima yra smarkiai nukentėjusi nuo gaisro, todėl ir prisijungiau prie savanorių. Mes puikiai suprantame, kaip svarbu sulaukti reikiamos pagalbos greitai. Todėl labai pikta, kai mums ne tik nepadeda, bet realiai dar ir trukdo, ignoruoja“, – sakė P. Šašys.
Kaip nesusikalbėjimo pavyzdį viešvilietis pateikia situaciją, kai į iškvietimus reaguoti pasiruošusi rinktinė keletą mėnesių švaistė savo laiką, nes informacija apie ją net nebuvo įtraukta į sistemą ir pajėgas valdantys specialistai jų niekur nesiųsdavo.
„Sunku įsivaizduoti didesnę nesąmonę, kai per Viešvilę lekia ugniagesių automobiliai iš kitų miestų, o mes sėdime, nes nieko nežinome. Tik vėliau išsiaiškinome priežastis“, – stebėjosi P. Šašys.
Trūksta pinigų
Jurbarko rajono priešgaisrinės tarnybos viršininkas S. Pocius, išgirdęs viešviliečių priekaištus, tik skėsčioja rankomis. Jis tvirtina, kad komanda aprūpinta viskuo, kuo privaloma, ir net daugiau. Be to, savanoriai esą neturėtų pamiršti, kad jie yra savanoriai ir daug ką daryti turėtų be pinigų.
„Žmonėms yra apmokama už laiką, kurį jie praleidžia gaisruose, likviduodami kitas nelaimes. Visa kita – jų savanoriškas reikalas. Jei jie nori mokymų, nori treniruotis, prašau – tegul daro. Tegul renkasi ir treniruojasi. Gi niekas nedraudžia. Bet tegul daro tai savanoriškai, o ne tikisi pasipelnyti“, – kalbėjo S. Pocius.
Kartu viršininkas pripažino, kad be poros ar trejeto pratybų, jokie mokymai savanorių rinktinei neorganizuojami. Pasak S. Pociaus, jis pritartų ir idėjai aprengti savanorius uniformomis, tačiau tam taip pat esą nėra lėšų.
„Rajone yra penkios savivaldybės ugniagesių komandos. Plius Viešvilės savanoriai. Kaip būdavo skiriamos lėšos penkioms komandos, taip ir yra skiriamos. Savanoriams jokių papildomų lėšų neskiriama. Todėl pinigų tikrai trūksta. Jei jų būtų – nupirktume tas uniformas“, – sakė S. Pocius.
Viršininko nuomone, viešviliečių priekaištai dėl aprūpinimo nepagrįsti. „Kai kurios kitos komandos neturi tiek, kiek turi viešviliečiai. Todėl vyrai tikrai neturėtų piktintis, kad kažko trūksta. Štai neseniai nupirkau metalui pjaustyti reikalingą įrankį, kurio jie prašė“, – tikino S. Pocius, nesupratęs, kodėl savanoriams nupirktas įnagis netinka.
Viršininkas tikino, kad nemažai pinigų reikia šešiolikos savanorių draudimui, todėl mano, kad tokios gausios komandos nereikia, Viešvilėje užtektų perpus mažiau vyrų.
Priekaištus dėl komandos įtraukimo į Bendrosios pagalbos centro sistemą vadovas taip pat atmeta. Esą tai užtruko dėl įvairių biurokratinių procedūrų ir techninių kliūčių, kurias reikėjo išspręsti.
„Reikia suprasti, kad kažkam atsitikus, pajėgas valdau ne aš. Yra specialistai, kurie tai daro. Būna taip, kad jie galbūt tai padaro ne visai racionaliai. Žmogiškos klaidos tikimybė visada yra. Galbūt kartais dėl to į įvykį išsiunčiamos kitos komandos, o ne Viešvilės“, – svarstė S. Pocius.
Viršininkas pripažino, kad savanorių įvardytoms bėdoms jokių greitų sprendimų neturi, todėl situacija artimiausiu metu vargu ar keisis.
Lukas PILECKAS
vis tik – vadovas yra vadovas ir sužiūrėti viską – vadovo atsakomybė. Jei jis to nesugeba, laikas eiti į poilsį.