Kovo 19 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje knygotyrininkas, bibliofilas ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, profesorius Domas Kaunas pristatė monografiją „Mažosios Lietuvos knygų namai“. Knygos leidimą iš dalies finansavo Jurbarko rajono savivaldybė.
Ne vien elitui
Prof. D. Kaunas šią knygą rašė labai ilgai – medžiagą rinko net penkiasdešimt metų. Galutinis rezultatas – beveik tūkstančio puslapių knyga, sverianti apie 3 kilogramus. Joje apžvelgiamas platus laikotarpis ir teritorija – nuo Karaliaučiaus iki Klaipėdos krašto, nuo XVI amžiaus iki XX amžiaus vidurio.
Kalbėdamas apie knygos turinį D. Kaunas pabrėžė, kad ši tema jį lydi nuo studijų laikų. Rinkdamas medžiagą rėmėsi ne tik archyvais ar periodika, bet ir gyvais liudijimais – kalbino žmones, domėjosi jų skaitymo patirtimis.
„Mažoji Lietuva buvo išskirtinis kraštas, kur knyga ir skaitymas buvo svarbūs ne tik religijai, bet ir kasdieniam gyvenimui. XVIII amžiuje Prūsijoje įvedus privalomą pradinį mokslą, daug žmonių išmoko skaityti, todėl augo knygų poreikis. Žmonės pradėjo kaupti knygas namuose, kūrė mažas bibliotekas, steigėsi ir viešosios bibliotekos“, – kalbėjo profesorius.
Pasak D. Kauno, knyga čia nebuvo skirta tik išsilavinusiems žmonėms. Ji buvo visų – valstiečių, amatininkų, mokinių – kasdienybės dalis. Iš knygų žmonės ne tik mokėsi ir tobulėjo, bet ir gaudavo labai praktiškų žinių: kaip ūkininkauti, prižiūrėti gyvulius, saugotis gaisrų ar tvarkyti buitį. Kitaip sakant, knyga buvo paprastas, bet svarbus pagalbininkas gyvenime.
Autorius atkreipė dėmesį į tai, kad Mažoji Lietuva buvo kaimiškas kraštas – miestuose lietuvių buvo nedaug. Net ir Klaipėdoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai sudarė tik apie pusę gyventojų, o dauguma gyveno kaimuose. Todėl ir švietimas buvo orientuotas į paprastus žmones – kad jie gautų ne teorinių, o praktiškai pritaikomų žinių. Pasak autoriaus, svarbiausia buvo, kad žmogus pats pajustų, kuo tos žinios naudingos.
Valdžios vaidmuo
Valdžios vaidmuo čia taip pat buvo reikšmingas. D. Kaunas pasakojo, kad jau nuo XVI a. buvo dedamos pastangos leisti knygas ne tik religinėmis temomis, bet ir skirtas kasdieniams poreikiams. „Tai buvo savotiška sąmoninga politika – per knygą ugdyti raštingą, gebantį savarankiškai gyventi žmogų“, – teigė jis.
Didžiulę reikšmę turėjo bibliotekų tinklas, kuris buvo tankus ir įvairialypis. Bibliotekos kūrėsi miestuose, tačiau ne mažiau svarbios buvo mokyklų bibliotekėlės. „Net pradinė mokykla turėjo savo kuklią bibliotekėlę. Jose atsirasdavo nedideli, kelių dešimčių ar šimto knygų rinkiniai, kai kur siekę apie 150 knygų – šiandien tai atrodo nedaug, tačiau tuo metu tai buvo reikšmingas švietimo šaltinis“, – susitikime su skaitytojais tvirtino autorius.
Aukštesnėse mokyklose – gimnazijose – bibliotekos jau buvo labiau struktūruotos. Jos būdavo skirstomos į dvi dalis: mokiniams skirtą lengvesnę, ugdomąją literatūrą, ir mokytojams skirtus rimtesnius, moksliškesnius leidinius.
„Moksleiviams viena, mokytojams – žymiai solidesnė, rimtesnė literatūra. Tai rodo ne tik švietimo lygio augimą, bet ir tam tikrą socialinę diferenciaciją – skirtingoms grupėms buvo siūlomas skirtingas turinys“, – teigė autorius, pristatydamas monografiją.
Bažnyčios ir
draugijų reikšmė
Ne mažiau svarbios buvo parapijų bibliotekos. Taip religinės bendruomenės tapo dar vienu svarbiu knygos sklaidos centru. Tiesa, čia vyravo religinė literatūra, dažnai vokiška, ir tai ilgainiui sukėlė įtampų. Lietuvių inteligentai nuo XIX a. pabaigos vis garsiau kritikavo tokią situaciją. „Lietuvių inteligentai pradėjo klausti – kodėl lietuviškų knygų mažai“, – sakė autorius, pabrėždamas kultūrinės savasties klausimo svarbą.
Svarbiu lūžiu D. Kaunas įvardijo draugijų, kurios ėmėsi aktyvesnio švietimo darbo, kūrimąsi. Tokios organizacijos taip pat steigė bibliotekas, rūpinosi knygų sklaida, organizavo skaitymus, susitikimus. Bibliotekininkai dažnai keisdavosi kasmet, o knygos neretai būdavo laikomos privačiuose namuose. Tai reiškė, kad norint pasiskolinti knygą, reikėdavo žinoti, pas ką ji yra – bibliotekos veikė labiau kaip bendruomeninis tinklas nei šiandien įprasta institucija.
Įdomu tai, kad skaitymas buvo ir socialinis reiškinys. „Žiemą žmonės rinkdavosi, dalindavosi knygomis, kalbėdavosi. Tai buvo ne tik žinių, bet ir bendruomenės stiprinimo forma“, – sakė autorius.
200 metų atotrūkis
Autorius taip pat akcentavo išsilavinimo skirtumus. Mažojoje Lietuvoje pradinis mokslas buvo įvestas gerokai anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje – skirtumas siekė net apie du šimtus metų. „Daug anksčiau atsiradęs pradinis mokslas lėmė aukštesnį bendrą kultūros ir raštingumo lygį, o kartu ir stipresnę knygos tradiciją“, – teigė Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas.
Paklaustas apie knygos vertę šiandien, autorius kalbėjo labai tiesiai: materialūs dalykai nyksta, o knyga išlieka. „Namas po dešimtmečių bus griuvėsiai, mašina – metalo laužas, o knyga po šimto metų bus“, – sakė jis. Namai gali sugriūti, daiktai – susidėvėti, tačiau knyga ir po šimto metų lieka kaip liudijimas apie laiką, žmones ir jų mąstymą.
Vertingas šaltinis
Leidinys skirtas tiek mokslininkams, tiek platesniam skaitytojų ratui, nors pats autorius pripažįsta – tai nėra lengvas ar greitai „praryjamas“ tekstas. Knyga gausiai iliustruota – joje panaudoti 185 vaizdai, kurie tampa svarbia pasakojimo dalimi. „Iliustracija kartais pasako daugiau negu tekstas“, – pabrėžė autorius, akcentuodamas vizualinės medžiagos svarbą. Jis užsiminė ir apie ateities planus – šiuo metu rengiamas neregiams ir silpnaregiams pritaikytas variantas su garsiniu tekstu ir dirbtinio intelekto aprašomomis iliustracijomis. „Tai bandymas knygą padaryti prieinamą visiems, nepriklausomai nuo jų galimybių skaityti įprastu būdu“, – tikino D. Kaunas.
Knygos pristatymo renginį moderavo Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro kultūros renginių vadybininkė Raimonda Karvelienė, o šio centro direktorė Gina Meškauskienė autoriui įteikė simbolinę Mažosios Lietuvos vėliavą, pagerbiant jo indėlį puoselėjant regiono kultūrą.
šviesos infom.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
