Kūrybinė bendrystė: 7 tiltai

Kovo 21-ąją, minint Pasaulinę poezijos dieną, Panemunės pilyje pristatyta misterija „7 tiltai“, skirta kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės ir rašytojo Gasparo Aleksos kūrybinės bendrystės 20-mečiui. Renginyje susitiko muzika, tekstas, medicina ir socialinė patirtis – visa tai, kas šių dviejų kūrėjų darbuose susipina jau du dešimtmečius.

Iš poreikio ieškoti

 G. Aleksa pasakoja, kad jų pažintis nebuvo atsitiktinė, bet ir nebuvo iš anksto suplanuota kūrybinė partnerystė. „Susitikome Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje. Aš buvau viceprezidentas, o Snieguolė dirbo su muzikos terapijos grupe. Ir kažkaip natūraliai pradėjome kalbėtis, galvoti, ką galima daryti kartu“, – prisimena jis.

S. Dikčiūtei vien akademinio kelio neužtenka: „Norėjosi  kitokios raiškos, naujų formų. Tas klasikinis, akademinis modelis man buvo per siauras.“ G. Aleksa neslėpė, kad ir jam literatūroje trūko laisvės.

Iš šio bendro nepasitenkinimo ir gimė kūrybinis procesas. „Dažnai sakoma, kad mene klaida yra blogai. O mes supratom, kad būtent ta „klaida“ ir yra vertė. Kitaip sudėlioti žodžiai ar garsai sukuria visai naują prasmę“, – sako kūrėjai.

Bendras kelias

Nuo pat pradžių jų kūryba turėjo aiškią socialinę kryptį – įtraukti žmones su negalia į profesionalų meną. „Mes sutarėm, kad reikia tuos žmones įjungti. Meno pagalba galima gydyti žmogų – ir sielą, ir kūną“, – pabrėžia G. Aleksa.

S. Dikčiūtė, papildydama Gasparo mintį tikina, kad žmogus, įsitraukęs į kūrybą, pradeda keistis. „Gerėja jo kalba, bendravimas, atsiranda ryšys su kitais. Ir tai galioja ne tik žmonėms su negalia. Iš tikrųjų visi turime kažkokių vidinių barjerų“, – tvirtina kompozitorė.

Pasak jos, tuo metu Lietuvoje tai buvo beveik neišbandyta sritis. „Mes buvome vieni pirmųjų, kurie į profesionalų meną įtraukė žmones su negalia. Tai buvo visiškai naujas kelias.“

Menas kaip
gydymo forma

Pirmasis bendras darbas „Giedantis rupūžys“ tapo lūžio tašku, padėjusiu rasti reikiamą kryptį. „Ten dalyvavo profesionalūs muzikantai, poetai ir žmonės su Dauno sindromu. Ir tas derinys davė labai stiprų efektą“, – prisimena kūrėjai. Anot S. Dikčiūtės, būtent šiame kūrinyje atsiskleidė tikrasis jų idėjos potencialas. „Tas kūrinys įgavo antrą aspektą – žmonės pradėjo keistis. Ne tik tie, kurie dalyvavo, bet ir tie, kurie žiūrėjo.“

Taip per 20 metų gimė septyni kūriniai, kuriuos kūrėjai vadina „tiltais“. „Kiekvienas kūrinys yra tarsi atskiras etapas, bet visi jie susijungia į vieną bendrą kelią“, – sako G. Aleksa.

Vieno jų – bažnytinės misterijos „Pašvęstojo gimimas“ premjera įvyko 2008 m. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyziečio (Bernardinų) bažnyčioje. Joje dalyvavo apie 40 žmonių, o tekstuose susipynė Gasparo Aleksos ir Oskaro Milašiaus kūryba.

Bendradarbiaujant, po metų – 2009-aisiais, buvo sukurta dar viena misterija – „Prabudimai“, vėl sujungusi poeziją su muzika, vaizdo vizualizacija bei šokiu. Premjera įvyko Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje. „Vėliau su šiuo kūriniu važiavome per bažnyčias, rodėme jį ir poveikis buvo akivaizdus. Net skeptiškai nusiteikę žmonės keisdavo nuomonę“, – sako S. Dikčiūtė, prisimindama atvejį, kuomet kunigas  iš pradžių žiūrėjo į viską skeptiškai, o po visko priėjo ir pasakė: „Nuostabu“.

Vienu ryškiausių pavyzdžių, kad tokie kūriniai yra ne tik prasmingi, bet ir veiksmingi, pokalbio metu buvo įvardyta aktoriaus Danieliaus istorija. „Tai buvo vaikinas su negalia, beveik nekalbantis. Bet labai norėjo dainuoti. Per kelerius metus jis pradėjo dainuoti arijas. Per dainavimą atsirado kalba“, – pasakoja S. Dikčiūtė, pabrėždama, kad būtent jam buvo sukurta interOpera „Meilė be mirties smėlynuose“. Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje rodytas kūrinys palietė ir socialinę temą – meilę tarp sveikos merginos ir vaikino su negalia bei visuomenės reakciją. „Mes rodėme, kad jausmai nepriklauso nuo normų, kurias bando primesti aplinka“, – teigia G. Aleksa, kartu su žmona Violeta Šoblinskaite parašęs libretą šiam kūriniui.

Vienu išskirtiniausių menininkai įvardijo bendrą projektą – „Skambantys kūnai“, kuriame susijungė menas ir medicina. „Aš esu medikas, Snieguolė – kompozitorė. Tai natūraliai atsirado idėja sujungti šias sritis“, – pasakoja G. Aleksa.

Projekte buvo naudojami žmogaus kūno garsai – arterijų, venų įrašai. „Tai tapo muzikos dalimi. Tai nebe vien estetika, o visiškai kitoks santykis su žmogaus kūnu“, – sako kūrėjai.

Geo-opera „Vitruvijaus žmogus“, arba „FI“  išplėtė šią kryptį. Joje analizuojamas žmogaus kūnas kaip architektūrinė struktūra, remiantis antikos mąstytojo idėjomis. „Net tekstuose naudojome baltyminių rūgščių pavadinimus – tai buvo bandymas sujungti mokslą ir poeziją“, – pasakoja S. Dikčiūtė. Operos premjera įvyko 2020 m., per pandemiją, uždarame Paluknio aerodromo angare bei lėktuvų kilimo ir nusileidimo takuose.

Naujausias kūrinys „Ėriukėlis stiklo ragais“ remiasi dar prieš du dešimtmečius parašyta G. Aleksos knyga. „Ten jau tada buvo kalbama apie klonavimą, nanotechnologijas, apie pasaulį, kuris tik dabar tampa realybe. Net videofonus buvau aprašęs dar tada, kai jų nebuvo“, – sako autorius.

Gasparas prisimena, kad literatūros kritikai, analizuodami lietuvių autorių futuristinius kūrinius, prisiminę ir šį distopinį romaną įvertino jį kaip moksliškai pagrįstą ateities viziją. Kompozitorei pasirinkus šį kūrinį meniniam tyrimui bei sukūrus muziką jis tapo pagrindu muzikiniam operos veiksmui. Operos premjera įvyko 2025 m. gegužę „Senjorų avilyje“ Vilniuje. „Ėriukėlis stiklo ragais“ – ne vien spektaklis, bet ir filosofinis eksperimentas, ir meninis-terapinis tyrimas – įtraukiantis, mokantis, gydantis tiek dalyvius, tiek žiūrovus“, – tvirtina S. Dikčiūtė.

20 metų – tik pradžia

Jubiliejinis vakaras Panemunės pilyje sujungė visus septynis „tiltus“ į vieną pasakojimą. „Tai nėra tik praeities apžvalga. Tai yra procesas, kuris tęsiasi“, – sako kūrėjai. Ir, kaip patys pripažįsta, tie 20 metų prabėgo greitai. „Atrodo daug, bet kai atsisuki – viskas įvyko labai natūraliai. Pradėjom bendrauti, kurti, ir tai tiesiog vyko“, – sako G. Aleksa. Šiandien jų kūryba jau nebėra eksperimentas, o greičiau kryptis, kuri vis labiau įsitvirtina  kaip menas, kuris ne tik kalba, bet ir keičia.

Reginyje, be misterijos autorių, dalyvavo aktorius Saulius Čėpla, vaizdo režisierius Gintaras Šeputis, aktorė ir dainininkė Rasa Kulytė-Polini, dainininkė Giedrė Genutaitytė, perkusininkas Dominykas Snarskis, arfininkė Viktorija Smailytė, kompozitorius, pianistas Mantvydas Leonas Pranulis, trombonininkas Paulius Balčytis ir garso menininkas Valdas Narkevičius.

Janina Sabataitienė