Apsupta Vytauto – taip būtų galima pradėti pasakojimą apie Vytauto Didžiojo progimnaziją. LDK Didžiojo kunigaikščio vardą laiko keliu išdidžiai nešanti mokykla įsikūrusi to paties pavadinimo gatvėje, šalimais – parkas ir vienas seniausių Lietuvoje paminklų Vytautui Didžiajam.
Šiemet sukako dvidešimt metų, kai tuometinė Trečioji vidurinė buvo pervadinta į Vytauto Didžiojo vidurinę mokyklą. Per tą laiką beveik nepasikeitė tik įstaigos pastatas, tačiau bendruomenė išgyveno daugybę pokyčių, sprendė įvairias problemas, džiaugėsi pasiekimais ir kūrė planus ateičiai.
Statybos užsitęsė
Jurbarko Vytauto Didžiojo progimnazija – jauniausia Jurbarko miesto mokykla. Pagal miesto kapitalinės statybos planą, mokyklos statyba turėjo prasidėti 1989 m. liepą ir baigtis 1990 m. gruodį.
Nors mokyklą ketino pastatyti vos per 18 mėnesių, darbai užtruko kur kas ilgiau – tik 1995 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerija leido priimti naudoti statomos mokyklos 3 aukštą su atskiru įėjimu.
Trečioji vidurinė mokykla buvo atidaryta 1995 m. rugsėjo 1 d. Tų metų kovą mokyklos direktoriumi pradėjo dirbti Viljamas Bakšys, nuo rugsėjo 1-osios mokyklos pavaduotojomis – Ramutė Beinerienė ir Radeta Jokūbaitytė.
1995 m. rugsėjo 1-osios šventė vyko aikštėje prie dabartinės mokyklos valgyklos. Pirmaisiais mokslo metais mokykloje dirbo 39 mokytojai, mokėsi 542 mokiniai, XII klasės nebuvo.
Per rugsėjo mėnesį buvo užbaigti apdailos darbai pirmajame aukšte. Sporto salė dar nebuvo įrengta, todėl kūno kultūros pamokos vyko miesto stadione. Sporto salėje mokiniai pradėjo sportuoti tik po metų. Dar po trejų buvo iškilmingai atidarytas mokyklos stadionas, kuris atitinka tarptautinius standartus ir iki šiol yra vienas geriausių stadionų Lietuvoje.
Mokykla augo: 1996–1997 mokslo metais joje jau dirbo 47 mokytojai, mokėsi 732 mokiniai, išleista pirmoji 25 abiturientų laida.
1999 m. gegužės 19 d. Jurbarko r. tarybos sprendimu mokyklai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Mokyklos pavadinimas buvo renkamas viešai – savo pasiūlymus teikė mokytojai, mokiniai, mokinių tėvai, miesto visuomenė.
2011–2012 m. išleista paskutinė, XVI abiturientų laida. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitė mokyklos statusas – ji tapo Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindine mokykla, o nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. – progimnazija.
Pasirinko Lietuvos valdovo vardą
Direktorius V. Bakšys pasakoja, kad konkuravo trys pasiūlymai renkant vardą mokyklai – Vytauto Didžiojo ir šalia mokyklos esančio Bišpilio piliakalnio. Trečiasis variantas buvo „Saulė“. Pasak mokyklos vadovo, bendruomenė lengvai apsisprendė ir pasirinko valdovo vardą.
Vytauto Didžiojo vardas mokyklos bendruomenę pastūmėjo puoselėti net keletą tradicijų – kiekvienais metais rugsėjo mėnesį minima Vytauto Didžiojo karūnavimo ir mokyklos diena, prie 1930 m. skulptoriaus Vinco Grybo sukurto paminklo Vytautui. Istorinius pranešimus apie Vytautą Didįjį, jo nuopelnus ir reikšmę Lietuvos valstybingumo raidai skaito istorijos mokytojai, mokiniai.
Tradicinis ir mokyklos renginys – Lietuvos kariuomenės dienos minėjimas. Mokykloje vyksta vyresniųjų klasių mokinių varžytuvės „Būsimieji kariai”, rungiamasi įvairiose vikrumo, ištvermės ir žinių rungtyse. Mokiniai susipažįsta su Lietuvos kariuomenės veikla.
„Palaikome ryšius su įvairiomis mokslo įstaigomis, kurios irgi pavadintos Vytauto Didžiojo garbei. Tiesa, anksčiau, kai buvome vidurinė mokykla, tie ryšiai buvo tampresni. Dabar jie nėra tokie intensyvūs, nes tapome progimnazija, mokyklą lanko vaikai iki aštuntos klasės, o paprastai kunigaikščio vardu vadinasi vyresnius vaikus ugdančios gimnazijos“, – pasakojo V. Bakšys.
Mokyklos vadovas atvirauja, kad vienas labiausiai jį džiuginančių dalykų, susijusių su Vytauto Didžiojo vardu, yra mokyklos emblema. Ji sukurta pagal tikrą Lietuvos valdovo antspaudą ir aiškiai išsiskiria iš daugumos mokyklų emblemų.
„Skelbėme konkursus, mokiniai piešė emblemas. Tačiau mūsų rezultatai netenkino, nes buvo labai tradiciniai – knyga, pelėda. Kadangi kalba ėjo apie Vytautą Didįjį, tai kur nors dar būdavo įkomponuotas kardas. Todėl galiausiai emblemą sukūrėme pagal tikrą kunigaikščio antspaudą. Autorinės teisės jo juk nebesaugo“, – juokėsi V. Bakšys.
Stipri bendruomenė
Pasakodamas apie mokyklos istoriją ir iššūkius, su kuriais mokymo įstaiga susidūrė ir susiduria, V. Bakšys tikina, kad keičiantis kartoms, keičiasi ir požiūris į daug dalykų.
„Galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dabar mokyklose pilna patyčių, kitų problemų. Tačiau yra ne taip. Dalykai, apie kurios kalbame, visada buvo. Bet šiandien mes tas problemas atpažįstame, apie jas kalbame ir ieškome sprendimų. Ir tai rodo, kaip mes pasikeitėme į gerąją pusę, kiek bendruomenė tapo brandesne“, – sako direktorius.
Mokyklos vadovas puikiai prisimena, kad pradėjus mokyklai dirbti, vyravo požiūris, jog visus santykius vaikai išsispręs patys. Dabar yra visai kitaip. „Olweus“ patyčių prevencijos programoje dalyvaujanti mokykla stengiasi iškart reaguoti į visas grėsmes.
„Viskas remiasi į bendruomenę. Šiandien turime labai optimalų moksleivių ir mokytojų skaičių, kad galėtume pastebėti problemas iš anksto. Santykiai su moksleiviais taip pat geri, o vaikai auklėjami taip, kad esant bėdai arba pamačius negerus dalykus, ateitų ir apie tai papasakotų. Tokia sistema veikia – iš anksto sužinome apie problemas ir bandome tai tvarkyti“, – pasakojo direktorius.
Tačiau kartu vadovas tikina, kad reikia neskubėti smerkti blogai besielgiančių vaikų. Pasak V. Bakšio, jaunimas – mūsų pačių veidrodis. Jei vaikas kažką daro negerai, tikėtina, kad jis namie ar artimoje aplinkoje matė tokį patį pavyzdį.
„Galiausiai visada kyla klausimas, ar vaikui kažkas paaiškino, kas vienoje ar kitoje situacijoje yra tinkamas elgesys? Tai yra suaugusiųjų darbas. Tačiau tuo pačiu turime suprasti, kad ne tik mokytojų mokykloje, bet ir tėvų namuose. Atskirai mes galime padaryti daug. Tačiau dirbdami kartu – labai daug. Todėl visada raginu tėvus, jei turi problemų, jei sužino negerų dalykų – drąsiai skambinti, rašyti, pranešti“, – kalbėjo V. Bakšys.
Bombos patirtis
Paklaustas apie linksmas mokyklos gyvenimo akimirkas, V. Bakšys prisiminė melagingą pranešimą apie bombą. Nors tuomet tai nepasirodė juokinga, vėliau mokykla bombos patirtį panaudojo mokymams.
„Suprantame, kad yra visokiausių grėsmių. Todėl po to skambučio kartu su ugniagesiais surengėme mokymus. Pagal juos buvo vykdoma evakuacija, mokytojai ir moksleiviai turėjo judėti laukan tuomet, kai mokykloje buvo dūmų. Tuos dūmus specialiai suradome ir paleidome. Ta istorija virto tikrai labai vertinga patirtimi“, – pasakojo V. Bakšys.
Saugo istoriją
Vytauto Didžiojo progimnazija savo istoriją ir dabarties akimirkas saugo muziejuje. Juo ne vienerius metus rūpinosi mokytoja Nijolė Laurinaitienė. Pastaruoju metu muziejus patikėtas istorijos mokytojai Akvilei Jociūtei.
Muziejuje – visa mokyklos istorija. Nuo jos steigimo dokumentų, pirmųjų nuotraukų, įvairių apdovanojimų. Laikraščio archyvas ir daugybė kitų saugojimo vertų akimirkų.
Pasak A. Jociūtės, jei reikėtų išskirti labiausiai moksleivius dominantį eksponatą, tai neabejotinai būtų klasių nuotraukų albumas.
„Visiems labai patinka vartyti, rasti draugus, pažįstamus, o kartais net tėvus ir pažiūrėti, kaip jie tada atrodė. Būna, kad žmonės nori pasižiūrėti ir į save“, – pasakojo mokytoja.
Dar vienas įdomesnių eksponatų – svečių knyga. Čia pasirašo ir įvairius palinkėjimus mokyklai palieka garsūs žmonės. „Mūsų muziejus unikalus tuo, kad mes, skirtingai nuo kitų, labiausiai orientuojamės būtent į pačios mokyklos istoriją. Nekaupiame visko, kas pakliuvo, sendaikčių ir panašiai. Žinoma, turime ir tokią patalpą, ten vaikai patiria daug emocijų“, – sako A. Jociūtė.
Mokytoja bent vieną istorijos pamoką savo mokiniams praveda būtent čia. Susipažinę su mokyklos istorija jie gali apžiūrėti ir seną spausdinimo mašinėlę, fakso aparatą, senas maldaknyges ir kitus eksponatus.
„Vaikai jau nebesupranta, kas tai. Svarsto, ar spausdinimo mašinėlė nėra kompiuteris, faksas – tai senovinis elektroninis paštas. Didžiulį įspūdį palieka ir senos maldaknygės. Juk visi pratę dabar prie telefonų, todėl šimtametė, gyvenimo mačiusi knyga, stebina“, – sakė A. Jociūtė.
Vaikai keičiasi
Daug metų vaikus matematikos mokanti Vida Dobilienė tvirtina, kad keitėsi ne tik mokykla, bet ir patys moksleiviai. Šiandien vaikai – daug labiau apkrauti informacija, todėl jiems itin sunku susikaupti.
„Kalbant apie iššūkius, tai pagrindinis būtų informacijos srautai ir išmaniosios technologijos. Tai nėra nei blogai, nei gerai – gyvenimas keičiasi. Tačiau kartu turime keistis ir mes, mokytojai, ir vaikai. Šiandien didžiausia bėda, kad dėl didžiulio informacijos srauto vaikai negali susikaupti, jie greit viską pamiršta, neįtvirtina žinių“, – sakė matematikė.
Kaip ryškų skirtumą nuo ankstesnių laidų ir besimokančiųjų dabar mokytoja mato ir artumo supratimą. Anksčiau vargiai kuris moksleivis išdrįsdavo paliesti mokytoją. Dabar net aštuntokai atbėga ir apsikabina.
„Tiesa, tai daro išskirtinai mergaitės. Berniukai yra gerokai santūresni. Manau, kad toks vaikų elgesys rodo būtent tai, ką sakiau – dėl įtempto gyvenimo ritmo jiems labai trūksta dėmesio, artimesnio pokalbio, pabendravimo. Stengiamės tai duoti“, – tikino mokytoja.
Norėtų aiškumo
Kol mokytojai kartu su moksleiviais gyvena pastarųjų džiaugsmais, bėdomis ir bėdelėmis, direktoriui V. Bakšiui tenka sukti galvą dėl pačios mokyklos. Čia, kaip ir visur – mažėja moksleivių. Tai įneša sumaišties ir tėvams, ir mokyklos kolektyvui.
„Mes labai norėtume aiškumo, gairių, žinojimo, ko laukti ir tikėtis. Šitą darbą turėtų padaryti savivaldybė. Nes nežinia ir įvairūs gandai labai neramina žmones“, – sakė direktorius.
Pasak V. Bakšio, dar vienas sprendimas, kurio itin reikia rajonui – mokyklų tinklo sutvarkymas. Direktorius atvirauja, kad kaimuose likusių mokyklų, kurias lanko kelios dešimtys ar šimtas moksleivių, uždarymas miesto mokyklų padėties smarkiai nepakeistų.
„Tų mokinių likę tik tiek, kad ženklių pokyčių mums nebūtų. Tačiau ne todėl kalbu apie tinklo tvarkymą, kad tikėčiausi mokyklos papildymo. Reikia pagaliau pripažinti, kad tuos vaikus turime atsivežti į centrą, turime jiems suteikti išsilavinimą kuo didesnėje bendruomenėje. Tai būtina, nes taip keičiasi pasaulis – žmonės buriasi į dideles bendruomenes. Todėl mums būtinos aiškios gairės ir aiškūs sprendimai“, – sakė V. Bakšys.
Lukas PILECKAS
