Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre atidaryta neeilinė paroda. Vienoje iš salės erdvių sukabintos skaros pasakoja ne mados istoriją, o jautrų, gilų ir šiek tiek paslaptingą Dzūkijos moters gyvenimą.
Skaudi mamos istorija
Šioje unikalioje ekspozicijoje atgyja jurbarkietės Onutės Vidūnaitės-Zaleckienės mamos – Veronikos Vidūnienės – nešioti galvos apdangalai. Veronika buvo nepaprasto likimo moteris, kurios gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas. 1912 metais gimusi moteris vaikystėje persirgo sunkiu meningitu. Nors mirtina liga atsitraukė, ji amžiams nusinešė Veronikos klausą.
Tačiau ši spengianti tyla moters nepalaužė – priešingai, ji išugdė neįtikėtiną vidinį regėjimą. Išmokusi „girdėti“ akimis ir skaityti iš lūpų, ji aplinkinius suprasdavo be jokio garso. Jos kalba tapo kruopštūs rankdarbiai. Veronika siuvinėjo, mezgė, audė, pati piešė drabužių modelius ir patarinėjo kitoms moterims. Jos darbai buvo tokie preciziški ir estetiški, kad juos nepaprastai vertino net reikli Leipalingio žydų bendruomenė.
Šios skaros primena laiką, kai grožis buvo kuriamas švelniomis rankomis, vėlyvomis naktimis prie blankios lempos šviesos. Tai pasakojimas apie moteris, kurios net sunkiausiomis akimirkomis išlaikė tiesią nugarą, giedrą veidą ir orumą.
Skara – moters sielos atspindys
Parodoje skara pristatoma kaip svarbi tapatybės dalis, it savotiškas nebylios moters pasakojimas. Seniau pagal šį margą ar vienspalvį audeklo gabalėlį buvo galima perskaityti visą žmogaus būtį: ar moteris dar jauna mergelė, ar ištekėjusi moteris, ar ji džiaugiasi švente, ar neša sunkų gedulą.
Dukra Onutė mamą prisimena su švelniu grauduliu: „Mama skarelių turėjo labai daug. Tada tai buvo tikras papuošalas. Tikęs visada ir prie visko.“
Jos prisiminimuose iškilo šviesūs vaizdai: bažnyčios šventoriuje vėjyje plevenančios margos spalvos, o gedulo valandą – santūri, ori ir gili juoda spalva. Ekspozicijoje esančios skaros – labai skirtingos. Vienos pirktos, kitos – austos namuose ant staklių, kai kurios galbūt atkeliavusios ir iš tolimojo Gardino krašto. Nors niekas tiksliai nežino jų amžiaus, būtent tas paslaptingumas parodą daro ir šiek tiek paslaptinga, nes, pasak Onutės, tai nėra tiesiog muziejinis rinkinys, o labiau šiltas ir tikras šeimos paveldas.
Netikėta idėja
Ši paroda gimė be jokių išankstinių planų. Viskas prasidėjo nuo vienos atsitiktinės nuotraukos, pamatytos socialiniuose tinkluose. Onutei išvydus kultūros centro kultūrinių renginių organizatorę Raimondą Karvelienę su gražia skarele, širdyje suvirpėjo vaikystės prisiminimai.
„Net minčių nebuvo apie kokią nors parodą. Tiesiog po mamos mirties į savo namus parsive- žiau keletą brangiausių jos daiktų“, – atvirauja Onutė. Nors dalį drabužių ji pasakojo išdalinusi tiems, kuriems jų labiau reikėjo, keletas relikvijų išliko: senosios maldaknygės, subtilūs siuviniai ir tos stebuklingos skarelės. Tiesa, dalies skarelių išsaugoti nepavyko – jos buvo pavogtos studentavimo metais Vilniuje. Tačiau Onutė džiaugiasi, kad vagys nesugebėjo pavogti to, kas brangiausia – meilės ir pagarbos mamai ir jos praeičiai.
Užbaigdama pasakojimą apie savo mamos palikimą, Onutė Vidūnaitė-Zaleckienė taria žodžius, kurie geriausiai nusako šios parodos esmę: „Mamos skara man yra ne tik audinys, tai jos gyvenimo šiluma, kurią ji paliko mums, kad niekada nepamirštume, iš kur atėjome ir kas mus užaugino.“
Janina SABATAITIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
